Šiuolaikinės krikščioniškosios lietuvių dramos nesatis

LTIš visų literatūros rūšių drama stipriausiai ir ilgiausiai patyrė apeiginį pirmykščio meno sinkretizmą, ji glaudžiausiai susijusi su šokio, pantomimos, muzikos apeiginiais elementais, jau nekalbant apie genetinį ryšį su religinėmis teatro ištakomis. Ozirio misterijos Egipte, babiloniečių dievo Marduko šventė, graikų dionisijos, iš kurių rutuliojosi klasikinės teatro ir dramos formos – visa tai pirmiausia turėjo imitatio dei paskirtį, kurią iškilmingai atliko ir antikinis graikų bei romėnų teatras. Teatralizuotos pagoniškos apeigos buvo neatskiriama mirštančio ir prisikeliančio dievo kulto dalis. Būtent šiose apeigose mezgasi pirmykštis dramos, dramatinio konflikto archetipas. Čia galima įžvelgti ir krikščioniškosios dramos – mirties ir prisikėlimo misterijos – gemalą. Graikų dionisijos jungė misterinio ir orgiastinio, balaganinio pobūdžio apeigas, sacrum ir profanum stichijas. Romėnų bakchanalijose viršų ima jau profaniškasis pradas. Lotynų kalbos žodis profanum („priešais šventyklą“; lot. pro – priešdėlis, reiškiantis buvimą priešais; fanum – šventykla) vaizdžiai atspindi šventumo ir profaniškumo (to, kas nešventa, nepašvęsta, šventvagiška) sferų pirmykštį bendrumą ir jų vėlesnį atsiskyrimą. „Priešais šventyklą“ drama atsidūrė ir popiežiui Inocentui III 1210 m. uždraudus vaidinti bažnyčiose, tuomet ji persikėlė į šventorių ir miestų aikštes. Sacrum ir profanum linijos, čia nutolstančios, čia vėl suartėjančios, yra iškalbingai brėžiamos per visą teatro bei dramos istoriją. [Iš straipsnio, p. 224]Reikšminiai žodžiai: Šiuolaikinė krikščioniškoji lietuvių literatūra; Krikščioniškoji dramaturgija; Dramos; Contemporary christian Lithuanian literature; Christian dramaturgy; Dramas.