Šiuolaikinė krikščioniškoji lietuvių vaikų literatūra

LTLietuvai atgavus Nepriklausomybę, lietuvių vaikų literatūra teminiu, probleminiu, formos požiūriu laisvėjo, įvairėjo ir visi procesai įgijo didelį pagreitį. Į literatūrą pamažu atėjo nauja kūrėjų karta, nepaveikta sovietmečio ateistinės dvasios, taip pat ir turintys asmeninį krikščioniškojo Dievo tikėjimą kūrėjai. Ši karta ėmė kalbėti su vaiku visiškai kitaip, nei buvo įprasta anksčiau, ieškoti naujų žanrų, temų, išraiškos formų. Be to, iš pogrindžio, kada buvo dėl sovietinės ideologijos prisidengę slapyvardžiais, atvirai į literatūros lauką galėjo įsilieti rašytojai rezistentai (pavyzdžiui, Aldona Elena Puišytė, sovietmetyje pasirašinėjusi Elena Aušraite, vėl galėjo išdidžiai pasirašyti savo vardu ir pavarde), imta gaivinti tarpukaryje leistą krikščioniškąją periodiką, randasi naujų žurnalų ir laikraščių (Artuma, kurioje būna ir tekstų, skirtų vaikams; Bitutė, Magnificat, Kregždutė). Vaikų literatūra, ją vertinant santykio su krikščioniškuoju Dievu požiūriu, balansavo ties atsivėrusiomis didžiulėmis galimybėmis ir drauge patyrė naujų iššūkių: viena vertus, Nepriklausomybės metais atsirado būtinybė iš naujo parodyti grožinėje literatūroje tikintį personažą, tikėjimo grožį, ją sugrąžinti prie tarpukario vaikų literatūros, daugeliu atvejų orientuotos į beletristinį krikščioniškųjų tiesų perteikimą (Šatrijos Ragana, Antanas Giedrius, Konstantinas Bajerčius, Nina Butkienė, Bronė Buivydaitė, Steponas Zobarskas), pati literatūra tapo necenzūruojama, realizuojama rašytojo laisvė kurti visa, kas norisi, taip pat ir literatūrą, kurioje svarbus krikščioniškojo tikėjimo semantinis sluoksnis, atveriamos krikščioniškosios tiesos, pritraukiami Biblijos kontekstai. [Iš straipsnio, p. 186]Reikšminiai žodžiai: Vaikų literatūra; Šiuolaikinė krikščioniškoji lietuvių literatūra; Children's literature; Contemporary christian Lithuanian literature.