LTPrievolių teisė sudaro atskirą civilinės teisės institutą. Senovės Romoje prievolės sąvoka buvo apibrėžiama kaip teisiniai pančiai, kai žmogus verčiamas ką nors daryti kito žmogaus naudai pagal valstybės įstatymus1672. 2000 m. CK 6.1 straipsnis nustato, kad prievolė - tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą. 1964 m. CK 165 straipsnis nustatė, kad pagal prievolę vienas asmuo (skolininkas) privalo atlikti kito asmens (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą, kaip antai: perduoti turtą, atlikti darbą, sumokėti pinigus ir pan., arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad jis įvykdytų pareigą. Taigi prievolės apibrėžimas naujajame CK iš esmės nepasikeitė1673. Prievolių teisės institutui skirta CK šeštoji knyga, o pagrindiniai prievolių vykdymo ir jų neįvykdymo teisinių pasekmių principai reglamentuojami CK6.38-6.55 straipsniuose. [Iš straipsnio, p. 701]Reikšminiai žodžiai: Civilinė teisė; Civilinis kodeksas; Prievolių teisė; Prievolės; Vykdymas; Kreditoriai; Skolininkai; Sutartys; Terminai; Teisinės pasekmės; Reglamentavimas; Įstatymai; Civil law; Civil code; Law of obligations; Obligations; Fulfillment; Creditors; Debtors; Contracts; Terms; Legal consequences; Regulation; Legislation; Lithuania.