Joginės percepcijos (yogipratyakṣa) kontroversija indiškos epistemologijos kontekste

LTStraipsnyje analizuojama joginės, ar ypatingosios, percepcijos (yogipratyakṣa) prigimties samprata indiškosios epistemologijos kontekste. Remiantis pirminiais Indijos filosofinių mokyklų (darśana) sanskrito šaltiniais bei šiuolaikiniais kritiniais tyrimais bandoma atsakyti į klausimus: kaip įvairiose mokyklose aprašoma ir kategorizuojama joginė percepcija? Koks vaidmuo jai suteikiamas bendroje Indijos epistemologinėje schemoje (pramāṇavada)? Kaip ši percepcija verifikuojama ir jos pažinimas validuojamas ir kokia polemika šiuo klausimu vyko tarp skirtingų Indijos mokyklų? Kodėl ir kokiais argumentais remdamasi joginę percepciją atmeta ortodoksalioji mimansos (mīmāṃsā) mokykla? Tyrimui pasitelkiama kompleksinė – tekstologinė semantinė, hermeneutinė ir lyginamoji – metodologija. Daroma išvada, kad joginę percepciją pripažįsta ir į bendrą pažinimo sistemą inkorporuoja beveik visos filosofinės Indijos mokyklos: joga, samkhja, budistai, vedanta, njaja, vaišešika ir kt., tik skirtingai ją interpretuoja.Paradoksalu yra tai, jog vienintelė mokykla, demonstruojanti radikalų nepasitikėjimą jogine percepcija, yra vediškosios hermeneutikos ir ritualistinės egzegezės tradicija – mimansa ir jos atstovas Kumārila Bhaṭṭa (7 a.). Atskleista, jog mimansos mokykla neigia ne konkrečius pavienius joginio pažinimo teiginius ir ne pačią joginės percepcijos galimybę, bet tokio ypatingojo pažinimo loginio pagrindimo nenuoseklumą, perteikimo kitiems lingvistinį tikslumą ir antjuslinio pažinimo naudą legitimuojant apreiškimo (śruti) teiginius paprastiems žmonėms. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Percepcija; Epistemologija; Mimansa; Joga; Indijos filosofija; Perception; Epistemology; Indian philosophy; Yoga; Mīmāṃsā.

ENArticle is dedicated to the analysis of the nature of yogic or supernormal perception (yogipratyakṣa, yogijñāna) in the context of Indian epistemology. By relying on the primary Sanskrit sources of Indian philosophical schools (darśana) and contemporary critical studies the questions are raised: what role is granted to it in the general Indian epistemological scheme (pramāṇavada)? How yogic perception is described and philosophicaly legitimated? How it is scholastically verified and validated and what kind of controversy was going on among different philosophical schools? On what arguments such perception is refused by orthodox Mīmāṃsā school? A combined – textological semantic, hermeneutical and comparative – methodology is applied. Conclusion is made that yogic perception is recognized and integrated into general scheme of knowledge by almost all Indian schools, though they give different accounts of it.A radical scepticism and refutation of this kind of perception is displayed by the representative of vedic hermeneutics and ritualistic exegesis – Kumārila Bhaṭṭa (7 AD) of Mīmāṃsā school. However, what the followers of this school denied was not the potentiality of the yogic perception itself, but consistency of logical argumentation, the ability of transparent transmission of such knowledge to others, and the validity of such experience in the legitimisation of divine revelation (śruti). [From the publication]