Poetinių generacijų kaita lietuvių sovietmečio poezijoje: semantinis aspektas

LTStraipsnyje analizuojama septintojo–devintojo dešimtmečių lietuvių lyrika, siekiant atskleisti, kaip ir kada susiformavo jos pagrindiniai prasmių klodai, kaip keitėsi vidinės struktūros, išryškinti poetikos dominantes. Atskleista, kad esminės semantinės lyrikos struktūros ėmė formuotis septintajame dešimtmetyje. Iki devintojo dešimtmečio dominavo valstietiška kultūra paremta poezija, kurioje galima atpažinti poetų žemininkų tradiciją. Justino Marcinkevičiaus, Jono Juškaičio, Marcelijaus Martinaičio karta aukščiausią pakilimo laiką pasiekė devintajame dešimtmetyje – tada suformulavo savo estetines ir etines nuostatas. Ji sukūrė dviplanį semantinį modelį, kuriame dominuoja teigiančiųjų būties pradų iškėlimas, akcentuojant etines vertybes (jį galima pavadinti autentiškumo etika), ir kritinis santykis su savuoju laiku, kiek leido cenzūra. Debiutavus antrajai kartai (Algimantas Verba, Vladas Braziūnas, Stasys Jonauskas ir kt.), galima stebėti tos tradicijos tolesnę raidą. Išsiskirianti sovietmečio poezijos kontekste buvo jos modernioji atmaina, kuriai priklausė Sigito Gedos, Vytauto Bložės, Leonardo Gutausko, Albino Žukausko karta, intensyviai eksploatavusi mito, istorijos, religijos klodus, sukūrusi sudėtingą pasaulio regėjimo būdą.Aštuntajame dešimtmetyje debiutavusi Antano A. Jonyno, Gintaro Patacko, Almio Grybausko, Vytauto Rubavičiaus karta sukūrė kontroversišką meninio pasaulio modelį, nutoldama nuo dominuojančio lyrikos modelio, bet atverdama naujas lyrikos raidos galimybes. Jų poezijoje atsivėrė nacionalinio kolorito netenkantis poetinis pasaulis ir labai sumenko agrarinio pasaulio svarba. Aštuntąjį lyrikos raidos dešimtmetį galima laikyti intensyviausiu meninių struktūrų raidos laiku, būtent tada išryškėjo esminės semantinės takoskyros. Nužeminimo paradigma dominavo lietuvių sovietmečio poezijoje, skirtingai iškildama kiekvienoje poetinėje generacijoje. Ideologizuotai ir cenzūros ribojamai poezijai buvo svarbios būties autentiškumo paieškos, etinių vertybių ilgesys. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Poetinė generacija; Nužeminimo paradigma; Meninių struktūrų kaita; Autentiškumo etika; Poetic generation; Paradigm of land deprivation; Change of artistic structures; Authenticity ethics.

ENThe article analyses the lyrics from the 7th to the 9th decades. The aim is to reveal how and when the main layers of meanings were formed, how the inner structures changed, also to highlight poetical dominants. It was revealed that the main semantic lyrical structures began to take form in the sixties. Poetry based on peasant culture prevailed till the eighties. We can recognise the tradition of Land poets in it. The generation of Justinas Marcinkevičius, Jonas Juškaitis, Marcelijus Martinaitis achieved their highest level in the eighties, when its esthetical and ethical attitudes were framed. This generation created the double semantic model, in which the elevation of those, who affirmed the origins of existance, prevailed while emphasizing the ethical values (this elevation can be callled the ethics of authenticity) and the critical approach to its time was founded, as much as it was allowed by censorship. After the debut of the second generation (Algimantas Verba, Vladas Braziūnas, Stasys Jonauskas and others), we can observe the further development of this tradition. Its modern equivalent, the generation of Sigitas Geda, Vytautas Bložė, Leonardas Gutauskas, Albinas Žukauskas, who experimented with the treasures of myth, history, religion and created the complicated world vision system stand out in the context of Soviet poetry.In the seventies the generation of Antanas A. Jonynas, Gintaras Patackas, Almis Grybauskas, Vytautas Rubavičius created the contraversive model of artistic world, digressing from the dominant lyrical model, but providing new chances for lyrical evolution. In their poetry we find the poetical world, which was already losing the national colouring and decreasing to a great extent the importance of the agrarian world. The seventies can be called the time of the most intensive development of arstistic structures, because precisely then the main semantic divisions occurred. The paradigm of land deprivation was dominant in Soviet poetry. Every poetic generation emphasised it in its own different way. The search for authentical existance, the longing for ethical values were important to the poetry, which was restricted by ideology and censorship. [From the publication]