Latvijos Žiemgala: ką liudija vietovardžiai

LTStraipsnyje apibendrinamos dabartinės Žiemgalos (latv. Zemgale) – vieno iš Latvijos istorinių etnografinių regionų – vietovardžių kilmės hipotezės, pirminė toponimų semantika. Supažindinama su Žiemgalos miestų trumpa istorija ir pavadinimų etimologija: aptariami tokie miestų vardai kaip Aucė (Auce, istoriniuose dokumentuose minėta 1426 m., baltiškos / lietuviškos kilmės vietovardis), Bauskė (Bauska, minėta 1443 m., galimai baltiškos / latviškos kilmės vardas), Duobelė (Dobele, minėta 1254 m., baltiškos / latviškos kilmės toponimas), Jelgava // Mintauja (Jelgava // Mītava, minėta 1265 m., hipotetiškos – lyviškos? latviškos? – kilmės miesto pavadinimas), Kalnciemas (Kalnciems, minėtas XVI a., aiškios latviškos kilmės toponimas), Tukumas (Tukums, minėtas 1253 m., labai neaiškios – galimai lyviškos, gal latviškos kilmės vardas). Analizuojami ir Latvijos Žiemgalos didžiausių upių pavadinimai – Lielupė (Lielupe), Mūša (Mūsa), Nemunėlis (Mēmele), kai kurių intakų vardai (Kaucīte, Īslīce, Svitene, Sesava, Platone, Svēte ir kt.). Ypač išskirtina potamonimų darybinė priesaga -aine: Cērpaine, Svēpaine, Skujaine, Svētaine, Krievaine, Govaine ir kt.Straipsnyje trumpai aptariami ir Žiemgalos oikonimai bei mikrotoponimai, tarp kurių yra nemažai skolinių. Didžiausias dėmesys skiriamas lituanizmams, kurių daugiausia Lietuvos ir Latvijos pasienyje: tai potamonimai Ģirupe, Žare, Žurele, pievos pavadinimas Ežerelis, oikonimai Karvišķe, Veršūns. Galimus lituanizmus liudija ne tik leksika, bet ir fonetika (sodybų pavadinimai Ķišķi, Žinduls), ir morfologija (Adžūni, Gaidžūni, Juknišķi). Žiemgalos vietovardžiuose užfiksuota žiemgalių tarmei būdinga fonetinė ypatybė – anaptiksė (trumpo vokalinio garso įterpimas po tautosilabinių r / l): Zirega dzelme, Stirenu pļavele, Karepu dīķis, kurios gyvojoje kalboje nebėra. Žiemgališki toponimai (ypač mikrotoponimai) išsiskiria charakteringa priesaga -ene: oikonimai Blīdene, Spārnene, Zebrene, Dobele <* Dobelene, Tērvete <*Tērvetene, pievų pavadinimai Cepurene, Griķene, Puķene, Talcene, Līdzumene, Mazā dakterene ir daug kitų. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Onomastika; Vietovardžiai; Žiemgaliai; Latvijos Žiemgala; Onomastics; Place names; Semigallian; Latvian Semigallia.

ENThe article summarizes hypotheses of the origin of place names and the primary semantics of toponyms of the current Semigallia (Lat. Zemgale) – one of the historical ethnographic regions of Latvia. The short history of Semigallian cities and the possible etymology of names are introduced: city names such as Auce are discussed (mentioned in historical documents in 1426, place name of Baltic/Lithuanian origin), Bauska (mentioned in 1443, a city name possibly of Baltic/Latvian origin), Dobele (mentioned in 1254, toponym of Baltic/Latvian origin), Jelgava//Mītava (mentioned in 1265, place name of hypothetical – Livonian? Latvian? origin), Kalnciems (mentioned in 16th c., a place name of clear Latvian origin), Tukums (mentioned in 1253, a place name of very obscure – possibly Livonian, or Latvian – origin). Names of the largest rivers in Latvian Semigallia are also analyzed – Lielupe, Mūsa, Mēmele, as well as the names of some tributaries (Kaucīte, Īslīce, Svitene, Sesava, Platone, Svēte, etc.). Particularly distinctive is the derivative suffix -aine: Cērpaine, Svēpaine, Skujaine, Svētaine, Krievaine, Govaine, etc.The article also briefly discusses the oikonyms and microtoponyms of Semigallia, among which there are a number of borrowings. The main attention is paid to Lithuanianisms, which are most abundant on the Lithuanian-Latvian border: river names Ģirupe, Žare, Žurele, meadow name Ežerelis, home-stead names Karvišķe, Veršūns. Possible Lithuanianisms are evidenced by both the phonetics of names (homestead names Ķišķi, Žinduls) and morphology (Adžūni, Gaidžūni, Juknišķi). The phonetic feature of the Semigallian dialect – anaptyxis (insertion of a short vocal sound after tautosyllabic r/l) – is recorded in the Semigallian placenames: Zirega dzelme, Stirenu pļavele, Karepu dīķis. Semigallian toponyms (especially microtoponyms) stand out with a characteristic suffix -ene: oikonyms Blīdene, Spārnene, Zebrene, Dobele <* Dobelene, Tērvete <*Tērvetene, meadow names Cepurene, Griķene, Puķene, Talcene, Līdzumene, Mazā dakterene and many others. [From the publication]