Lietuvos karaimų tautinio tapatumo išsaugojimas: dvasininkų vaidmuo

LTEtniškumo ir tautiškumo sąvokomis plačiau imta remtis tik XIX a. viduryje, prasidėjus tautų pavasariui arba tautinių judėjimų pakilimui. Iki tol visuomenės gyvenimo savitumai ir jos reiškiniai dažniausiai būdavo apibūdinami atsižvelgiant į konkrečios visuomenės išpažįstamą religiją. Lietuvos karaimams jų religija bei tautiškumas irgi daugybę šimtmečių buvo tapačios sąvokos. Būtent dėl to Lietuvos karaimų dvasininkija suvaidino reikšmingą vaidmenį saugant tautinę kultūrą ir savimonę. Karaimų teisinio statuso klausimas iškilo po Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo, kai Lietuva ir dalis Lenkijos tapo vakarinėmis Rusijos imperijos gubernijomis. Karaimų bendruomenės pastangomis 1837 m. Rusijos valdžia priėmė Tauridės karaimų dvasininkijos nuostatus. Remiantis šiuo dokumentu buvo įsteigta Tauridės ir Odesos karaimų Dvasinė valdyba. Nuo 1850 m. šiai valdybai tapo pavaldūs ir Lietuvos karaimai. 1863 m. specialiu caro įsaku karaimai buvo sulyginti su vietos gyventojais pagal luomus. Šiame įsake buvo numatyta vakarinėms Rusijos gubernijoms įsteigti antrą karaimų Dvasinę valdybą. Tokia Dvasinė valdyba Trakuose pradėjo veikti 1963 m. Ji perėmė ir tęsė LDK karaimų bažnyčios hierarchinę nepriklausomybę ir savarankiškumą. Tarpukariu karaimų bendruomenei vadovavę dvasininkai – aukščiausiasis hierarchas Šapšalas ir vyresnysis dvasininkas Simonas Firkovičius – buvo šviesios ir ryškios asmenybės, daug prisidėjusios prie bendruomenės gyvenimo intelektualėjimo, ugdžiusios apšvietos, lavinimosi poreikį bei tautinį patriotizmą. Po S. Firkovičiaus mirties jo darbą tęsė sūnėnas Mykolas Firkovičius.Reikšminiai žodžiai: Karaimai; Tautinis tapatumas; Dvasininkai.

ENThe Lithuanian Karaims ethnically belong to the Turkic nations. Their national identity has essentially been determined by ethnic self-consciousness, perception of the historic past, language, which belongs to the Kipschak’s (Kuman’s) family of the Turkic languages, religion and the spiritual and material cultural heritage. They were settled in Lithuania by the Grand Duke of Lithuania Vytautas in 1397, mainly in Trakai. In 1441 the Karaims were given the same rights as the residents of other cities by the Magdeburg Law. When after the third division of the state the Karaims found themselves in the Russian Empire, they took care of their legal status under the changed conditions. First they became subject to the religious board of the Crimean Karaims and only in 1863, on the basis of their earlier rights and the Tsar’s order they got permission to found the Karaim religious board with separate senior priest for the Western Provinces. This system of Karaims’ religious hierarchy functioned until 1940 and was again re-established in 1992. Joint efforts of priests and the Karaim community to continue traditions of their ancestors were instrumental in preserving national consciousness of Karaims despite many losses (assimilation, low birth-rate, and decline in number of those who speak their mother tongue). In the 20th century the main role in this process was played by the highest senior priest, famous turkologist Hadgi Seraya Khan Shapshal (1873-1961), the senior priests Simonas Firkovičius (1897-1982) and Mykolas Firkovičius (1924-2000). A strong sense of national belonging was preserved and national patriotic feelings were no longer treated as something negative.