Švietimo valdymo decentralizavimas ir mokyklos autonomija
LTStiprėjant globalizacijos įtakai ir su ja susijusiai neoliberalizmo politikai švietime, švietimo organizacijų autonomijos stiprinimas tampa viena iš svarbiausių Lietuvos švietimo politikos strateginių krypčių, siekiant tobulinti švietimo sistemos valdymą ir kartu jį decentralizuoti suteikiant daugiau galių žemesnėms valdymo grandims. Institucinė autonomija - tai sąlyga, kuri leidžia institucijai savarankiškai save valdyti be aukštesnės valdžios įsikišimo, kita vertus, jokia autonomija negali suteikti absoliučios nepriklausomybės, todėl nė viena švietimo sistemai priklausanti institucija negali būti visiškai laisva nei struktūriškai, nei funkcionaliai nuo išorės valdžios, valstybės ir visos visuomenės kontrolės. Ši kontrolė yra svarbi institucijos išgyvenimo ir sėkmingos regeneracijos sąlyga. Institucinės autonomijos reiškinys yra sudėtingas ir nepastovus, priklauso nuo konkrečios institucijos sąlygų ir konteksto. Institucinės autonomijos sąlygos yra įtvirtinamos švietimo teisėje. Pagrindiniai Lietuvos mokyklos autonomijos pripažinimo dokumentai yra 2003 metais priimtas Švietimo įstatymas ir Vietos savivaldos įstatymas. Mokyklos veiklai reguliuoti taip pat reikšmingi Darbo kodeksas. Biudžetinių įstaigų įstatymas. Šie dokumentai nusako institucijos egzistavimo sąlygas: atsakomybės ribas, atskaitomybės principus ir veiklos funkcijas. [Iš straipsnio, p. 103]Reikšminiai žodžiai: Mokyklų autonomija; Švietimo valdymas; Bendrojo lavinimo politika; School autonomy; Education management; General education policy.
