Autoportretas ir autoportretiškumas XX a. II p. - XXI a. pr. Lietuvos dailėje : disertacija

LTTyrimas nukreiptas į menininko savivaizdžio įkūnijimą dailės kūrinyje, jo formų ir reikšmių analizę. Laikomasi nuostatos, kad tradicinis autoportretas yra sąmoningas ir atviras autoriaus pasirinkimas pristatyti save. Tačiau autoportreto struktūra pasireiškia ir kitokio tipo kūriniuose, kuriuose svarbi autoportretiškumo problematika. Šiame darbe tiriama, kaip tradicinio ir netradicinio autoportreto kūrėjai konstruoja savo įvaizdį, kas lemia dailininko savęs suvokimo ir rodymo formas, kokias ryškiausias socialines ir kultūrines aplinkybes autoportretiškų kūrinių analizė leidžia identifikuoti. Disertacijoje keliama hipotezė, kad šiuolaikiniame mene autoportreto žanras pakito: kūrėjo atvaizdas virto manipuliatyviu dariniu, kuris palaipsniui tarsi atplyšo nuo autoriaus socialinio tapatumo įtvirtinimo poreikio, dominavusio Lietuvos dailininkų autoportretuose XX a., ir aprėpia platesnį reikšmių spektrą. Tam, kad šis pokytis įvyktų, sovietinio modernizmo epocha turėjo būti kritiškai permąstyta ir suvokta kaip nuo dabarties dalinai atsieta istorinė praeitis, išsauganti aktualumą savižinai, tačiau nebeturinti pavyzdžio galios. Autoatvaizdo sampratos transformacijos procese ryški menininko savianalizės tendencija, pasireiškianti keliomis kūrybos strategijomis: socialinio vaidmens kvestionavimu, su tuo susijusia autoironija ir žaisme, skausmingu savo kūniško ribotumo ir baigtinumo tyrimu. Šio darbo tikslas yra ištirti, susisteminti ir interpretuoti autoportreto ir autoportretiškumo raiškos plėtotę vėlyvojo modernizmo ir šiuolaikinėje Lietuvos dailėje, atsižvelgiant į dailininko padėties visuomenėje kaitą ir įvairių jo ar jos asmeninio bei socialinio gyvenimo aplinkybių nulemtą savivaizdžio raidą. [lvb.lt]Reikšminiai žodžiai: Autoportretas; Autoportretiškumas; Savivaizdis; Provaizdis; Tapatybė; Self-portrait; Self-portraiture; Prototype; Self-image; Identity.

ENThis research focuses on the embodiment of the artist’s self-image in the artwork, and the analysis of its forms and meanings. It adopts the view that a traditional self-portrait is a conscious and open choice of the author to present himself/herself. However, the structure of self-portrait also manifests itself in other types of works, where the problematic elements of self-portrait are important. This study examines the ways in which the authors of traditional and non-traditional self-portraits construct their image, what is it that determines the artist’s forms of self-perception and demonstration, and in what kinds of striking social and cultural circumstances the analysis of self-portraiture artworks can be identified. The thesis puts forward the hypothesis that the genre of self-portrait has changed in contemporary art: the image of the artist has become a manipulative formation which has become detached from the author’s need to establish a social identity, which dominated in self-portraits by Lithuanian artists in the 20th century, and has extended to a wider range of meanings. For this change to take place, the era of Soviet modernism had to be critically rethought and perceived as a historical past partially decoupled from the present, retaining its relevance for self-knowledge but no longer having the power of being a model.In the process of the transformation of the self-image concept, a tendency of the artist’s self-analysis is evident, manifested in the following several creative strategies: questioning of social role, related self-irony and play, and painful exploration of one’s bodily limitations and finitude. The aim of the study is to investigate, systematize and interpret the development of self-portrait and self-portraiture expression in late modernist and contemporary Lithuanian art, taking into account the shifts in the artist’s position in society and the development of self-image determined by his/her personal and social circumstances. [lvb.lt]