Visuomeninė, kultūrinė ir religinė veikla po 1920 metų

LTPirmojo pasaulinio karo veiksmų sūkuryje žlugus Europos didžiosioms imperijoms pavergtos tautos siekė atkurti savo valstybes, atgaivinti tautinį tapatumą. Nors karui pasibaigus sienos vis dar liepsnojo, jos ginklu bandė ginti savo interesus, plėsti įtakos sferą. Lietuvos ir Lenkijos kovos dėl nepriklausomybės ir teritorijos vientisumo, vykusios 1920 metais, sustabdytos lapkričio 29 d. šalims pasirašius paliaubų protokolą. Derybų pabaiga nereiškė stabilumo abipus sienos. Dar ilgus metus vyko diplomatinė kova dėl Lenkijai atitekusių Vilniaus krašto ir Suvalkijos pietinės dalies priklausomybės (ją galiausiai nulėmė Antrojo pasaulinio karo įvykiai). Suvalkai - carinės Rusijos gubernijos centras su strateginės reikšmės įgula - tapo II Žečpospolitos gilios provincijos apskrities miestu. Pasikeitė įvairiatautė miesto visuomenė, nesigirdėjo nei rusų, nei lietuvių kalbų. Miestas, atsidūręs valstybės užkampyje, nuskurdo ir nebeaugo. Lietuvių bendruomenė, kuri iki Pirmojo pasaulinio karo buvusi gan gausi, neatsigavo. Kelios likusios lietuviškos ar mišrios šeimos (Kasakaičių, Bortkevičių, Aleksandravičių, Sidarių, Radziukynų) nesudarė kompaktiškos, organizuotos grupės. Dauguma Lenkijos karalystėje gyvenusių, studijavusių ir dirbusių lietuvių grįžo į atsikuriančią tėvynę ar pasitraukė į Vakarus. Per 1921 ir 1931 metų surašymus Suvalkų gyventojų, pasisakiusių, kad jų gimtoji kalba - lietuvių, atitinkamai buvo 37 ir 20. Ryškus progresas byloja apie nutautėjimą ar baimę viešai prisipažinti prie savo tautybės. [Iš straipsnio, p. 74]Reikšminiai žodžiai: Suvalkai; Suvalkų lietuviai; Visuomeninė veikla; Kultūrinė veikla; Religinė veikla; Suwalki; Suwalki lithuanians; Social activities; Cultural activities; Religious activities.