LTKaip atrodo kompozitoriaus Juozo Gruodžio muzika platesnėje lietuvių kūrybos panoramoje? Manau, ši tema paryškintų jo portretą, kurį šiaip pažįstame iš kūrinių (jie galėtų dažniau skambėti), iš specialių, visų pirma Algirdo Ambrazo, tyrinėjimų. Iš pradžių prisiminkime konkrečią J. Gruodžio vietą istorinėje lietuvių muzikos situacijoje. Laikotarpis buvo judrus, dinamiškas, stilių ir kartų kaitoje nematome jokios tvarkos, jokio nuoseklumo, kurį turėtų parodyti, tarkim, kompozitoriaus gimimo metai. Lietuvių muzikos "kartų kaita" šiuo požiūriu yra itin sąlygiška, o jei žvelgsime į ją kaip į stilių kaitą, gimimo metai dažnai neturės jokios reikšmės. Štai Mikalojus Konstantinas Čiurlionis pagal gimimo metus priklauso pirmajai mūsų žymių muzikos kūrėjų kartai, bet pagal kūrybos siekius - jis jau kitos, nebe Česlovo Sasnausko ir Juozo Naujalio, kartos atstovas. Realioje "metrikinėje" J. Gruodžio kartoje yra Stasys Šimkus, Juozas Tallat-Kelpša. Amžiumi jie truputėlį jaunesni už J. Gruodį, bet pagal kūrybą, sakytume, "vyresni", nes artimesni tradiciniam XIX a. pabaigos-XX a. pradžios lietuvių muzikos romantizmui, o J. Gruodis - kūrybiškai "jaunesnis", turįs šviežesnių, naujoviškesnių ambicijų. Tradicionalizmas ir novatoriškumas, kaip ryškiau prabylanti ta ar kita kūrybinė orientacija, ir čia neatitinka gimimo metrikų. O tada, kai keliolika metų vyresnis Teodoras Brazys peikė ir pašiepė J. Gruodį kaip "modernizmo saulę", jį - J. Gruodi - rėmė ne vien bendraamžiai Jonas Bendorius, Viktoras Žadeika, bet ir dvidešimčia metų jaunesnis Balys Dvarionas, galėtume sakyti, idėjos bendraamžis. [Iš straipsnio, p. 123]Reikšminiai žodžiai: Juozas Gruodis; Kompozitoriai; Muzikos kūrėjai; Juozas Gruodis; Composers; Musicians.