Užsienio politika ir Lietuvos valstybės tarptautinis pripažinimas

LTValstybės įsitvirtinimui nepaprastai svarbi jos užsienio politika, tarptautinis diplomatinis pripažinimas. Nuo to daug priklauso santykiai su kaimynais, saugumas, tarptautinis prestižas. Diplomatinis pripažinimas yra baigiamasis valstybės nepriklausomybės atkūrimo etapas. Tai puikiai suprato Sąjūdžio dalyviai ir Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signatarai. Buvo visiškai aišku, kad Lietuva tikrai nepriklausoma valstybė bus tik tada, kai įgis ar atnaujins jau turėtą užsienio valstybių diplomatinį pripažinimą. Jie gerai suvokė ir tai, kad būtina pripažinimo sąlyga yra žinomumas užsienio šalyse. Tačiau per okupacijos penkiasdešimtmetį Lietuva, kaip ir jos šiaurinės kaimynės, buvo ne tik ištrintos iš pasaulio politinio žemėlapio, paliktos okupanto valiai, bet ir užmirštos. Todėl užsienio politikos pradžia siekiant pripažinimo buvo nepaprastai sunki, teko pradėti beveik nuo nulio. Tiesa, dauguma užsienio valstybių vyriausybių nebuvo pripažinusios Sovietų Sąjungos 1940 m. įvykdytos Baltijos šalių aneksijos. O jeigu aneksija nepripažinta, vadinasi, galioja ankstesnis pripažinimas, tik reikia apie tai viešai pareikšti. Tačiau kurį laiką dauguma valstybių to nedarė, ankstesnį pripažinimą laikė nepakankamu argumentu dabar pripažinti Lietuvą, nors neilgai trukus tuo argumentu jau buvo sėkmingai remiamasi. Šaltojo karo dešimtmečiais nepripažinimo politika buvo mažai veiksminga, ne visų valstybių vyriausybės tuo vadovavosi. Tik kai kuriose valstybėse tai turėjo ir praktinę išraišką kaip antai: Jungtinėse Amerikos Valstijose, Jungtinėje Karalystėje buvo išsaugoti Baltijos valstybių ambasadų pastatai, bankuose - valiuta, buvo pripažįstama šių valstybių pilietybė, vengiama aukšto rango pareigūnų oficialių vizitų į okupuotas Baltijos šalis.Praktinių nepripažinimo ženklų buvo ir kai kuriose Lotynų Amerikos šalyse, pavyzdžiui, Brazilijos Vyriausybė išsaugojo šalies sostinėje numatytą, bet likusį neišnaudotą žemės sklypą Lietuvos ambasados pastato statybai. Nepripažinimo pozicija buvo svari parama išeivijos atstovų pastangoms kelti Lietuvos okupacijos ir nepriklausomybės atkūrimo klausimą. Ne be jų pastangų kartkartėmis tarptautinėse institucijose vis buvo priimami Baltijos valstybių okupaciją primenantys ir padėtį apibūdinantys dokumentai. Tačiau visa tai neturėjo teigiamų padarinių faktinei Baltijos valstybių padėčiai - per visą okupacijos laikotarpį ji išliko tokia, kokią įtvirtino Sovietų Sąjungai palankūs pokario tarptautiniai susitarimai. Be to, nepripažinimo politika pamažu darėsi Vakarų valstybių vyriausybėms neparanki norint palaikyti santykius su Sovietų Sąjunga. Sovietų Sąjungos vadovui Michailui Gorbačiovui pradėjus pertvarkos politiktą iš Maskvos padvelkė atvirumo, viešumo ir kitokių demokratiškų permainų vėjai. Tačiau pertvarkos tikslas buvo vienas - sustiprinti sąstingio apimtą sovietinę imperiją kai ką joje reformuojant ir liberalizuojant. Režimo laisvėjimu sugebėjo pasinaudoti Baltijos valstybių demokratinės jėgos - prasidėjo trijų tautų Atgimimas, išaugęs į plačius tautinius demokratinius judėjimus. Sustiprėję šie judėjimai savo ruožtu darė poveikį visuomenės demokratėjimui sovietinėse respublikose, o Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas netiesiogiai lėmė ir visos sovietinės imperijos gritūtį. "Nuo Lietuvos Nepriklausomybės Akto prasidėjo sovietinės imperijos gritltis" - apie tą laikotarpį rašė buvusi Latvijos Liaudies Fronto pirmininko pavaduotoja Sandra Kalnietė (Sandra Kalniete). Tai aukštas vertinimas, su kuriuo galima drąsiai sutikti. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Sąjūdis; Užsienio politika; Lietuvos tarptautinis pripažinimas; Sąjūdis; Foreign politics; International recognition of Lithuania.