LTStraipsnyje, remiantis imagologijos ir geokritikos įžvalgomis, analizuojami estetiniai keliautojo potyriai vaikštinėjant ir važinėjant po Lietuvos miestus – Kauną, Vilnių, Klaipėdą, miestelius, kaimus ir pajūrį. Knygos Po blyškiu Lietuvos dangumi autorius Jeanas Mauclère’as lokalią estetinę naujai atrasto krašto tapatybę – grožį ir / ar bjaurumą – atskleidžia keliais aspektais. Tai gamtos grožis, liaudies ir profesionalusis menas (architektūros eksterjerai ir interjerai, dailė, muzika), fizinis lietuvio ir lietuvės tipas. Mauclère’o vertinimuose ši tapatybė matoma vietinės istorijos, tradicijų ir kultūros kontekste. Aprašydamas naują estetinę patirtį jis, viena vertus, siekia būti objektyvus, kita vertus, išlieka savos prancūzų kultūros ir tradicijų atstovas. Drauge jis nevengia pabrėžti patirtos naujovės kitoniškumą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Mauclère’as; Kelionė; Estetinė tapatybė; Kitoniškumas; Lithuania; Mauclère; Journey; Aesthetic identity; Otherness.
ENDrawing on the theoretical premises of imagology and geocriticism, the article analyzes the aesthetic experience of the traveler who traverses Lithuanian cities (Vilnius, Kaunas, Klaipėda), walks across small towns, stops over in villages, and makes his way to the seaside. The local aesthetic identity of the newly discovered country, i.e. its beauty and/or loathsomeness, is revealed by the author Jean Mauclère through a few perspectives: on the one hand, it is the beauty of nature, folk and professional art (architectural exteriors and interiors, fine arts, music), the physical type of Lithuanian men and women. This identity, as Mauclère suggests, reveals itself in the contexts of local history, traditions and culture. Although the author seeks to remain objective in his description of his new aesthetic experience in Lithuania, he remains a representative of his own French culture and its traditions nonetheless. On the other hand, he underlines the otherness of the novelty of his experience. [From the publication]