Etnografė Maria Znamierovvska-Prüfferowa: žvilgsnis į karo sugriautą Vilnių

LTŠiame straipsnyje kalbama apie vieną žymios etnografės veikalą - Miasto sercu najbliższe (Miestas, širdžiai mieliausias), parašytą 1944-1946 m. ir baigtą redaguoti 1960-ais, tikriau, apie vieną iš jo dalių - Vilniaus miesto vaizdą karo mūšiams praūžus. Paradoksalu, bet šis kūrinys, kad ir labai svarbus Vilniaus architektūrai, istorijai ir etnografijai pažinti, apie pusę amžiaus išgulėjo neskelbtas ir tyrinėtojų nepajudintas; su mašinraščiu susipažinau 1992 m., tyrinėdama Vilniaus archyvinę medžiagą Torūnės universiteto bibliotekoje, o publikacija pasirodė tik 1997-ais. Paradoksalu ir tai, kad Marijos Znamierowskos Vilniaus etnografijos tyrimais iš esmės nesiremia mūsų etnografai, nors jos darbai nesvetimi... hidrologams, tyrinėjantiems Trakų ežeryną . Trečiuoju paradoksu galima laikyti tai, kad pati Znamierowskos tema - Vilniaus, įvairialypio, daugiataučio, turinčio savitus papročius, liaudies verslų bei amatų tradicijas, miesto etnografiniai bruožai vėliau nesusilaukė išsamesnių publikacijų. Ir iki šiol jie tebetyrinėjami šiauresniais aspektais, pasirenkant atskirus reiškinius (kaip antai Kaziuko mugės, Vilniaus verbos ir t.t., ar tautinių mažumų ypatumai, dažniausiai skatinant pačioms mažumoms). O tikrieji tradicinio Vilniaus gyvenimo dalyviai ir liudytojai - tuometinis jaunimas - dabar jau garbaus amžiaus, kuris daug ką išdildė iš atminties. Taigi Marijos Znamierowskos-Prüfferowos sukaupta informacija yra ne tik pirmasis apklausomis surinktų žinių apie Vilniaus liaudies tradicijas šaltinis - deja, jis gali būti ir paskutinis. Pagaliau ketvirtasis paradoksas - kūrinys iki šiol nesudomino Vilniaus architektūros tyrinėtoju, nors kai kur autorė pateikia tokių detalių ir dalykų, kurių nėra kituose rašytiniuose ar ikonografiniuose šaltiniuose. [Iš teksto, p. 207]