LTLiudvika Sivicka-Voicik (Zoska Veras) gimė 1892 m. karininko šeimoje. Auklėta lenkų kultūros tradicijų dvasia, ji anksti pradėjo ieškoti savo šaknų. Būdama Gardino gimnazijos mokinė, prisidėjo prie Gardino baltarusiu jaunimo būrelio įsteigimo, dirbo jo bibliotekininke. Savo eilėraščius baltarusių kalba spausdino Vilniaus laikraštyje „Naša niva“. 1912-1914 m. mokėsi Varšuvoje sodininkystės ir bitininkystės kursuose. Pirmasis pasaulinis karas nubloškė ją drauge su motina Emilija Sivicka į Minską. Čia Liudvika dirbo įvairiose baltarusių organizacijose, dalyvavo kultūros gyvenime. Savo literatūrinius kūrinius pradėjo pasirašyti slapyvardžiu „Zoska Veras“. 1918-1923 m. gyveno savo senelio Liudviko Sadausko dvarelyje, padėjo jam ūkininkauti. 1923 m. persikėlė į Vilnių. Antrame ir trečiame XX a. dešimtmetyje Vilnius buvo baltarusių kultūrinio ir politinio gyvenimo centras. L. Sivicka dirbo kairiosios krypties laikraščių administratore, rūpinosi politiniais kaliniais. Savo eilėraščius proza spausdino Vilniaus baltarusių žurnaluose, skaitė savo kūrinius įvairiuose renginiuose.1926-1929 m. leido baltarusių kalendorius, 1927-1932 m. vaikų žurnaliuką „Zaranka“, vėliau „Praleski“. Rašė daug trumpu apsakymų gamtos tematika. Za-ranka buvo labai populiari, turėjo didelį tiražą (5000 egz.). Dar 1924 m. Zoska Veras išleido „Baltarusių-lenkų-rusų-lotynų botanikos žodynėlį". Ji įsteigė bitininkų organizaciją „Bitė", buvo jos pirmininkė, leido žurnalą Bore. 1923-1939 metai buvo L. Sivickos-Voicik aktyvaus darbo ir kūrybos laikotarpis. Politinės permainos visiškai sugriovė baltarusių kultūros gyvenimą. Ir tik 1961 m. Zoska Veras vėl pradėjo rašyti. Jos prisiminimai apie XX a. pradžios baltarusių atgimimą pasirodė Baltarusijos spaudoje. 1982 m. ji buvo priimta į Baltarusių rašytoju sąjungą, apie ją daug rašyta, ėmė iš jos interviu, filmavo. Liudvikos Sivickos-Voicik (Zoskos Veras) gyvenimas ilgas ir turiningas. Ji paliko žymų pėdsaką baltarusių kultūroje. Mirė 1991-aisiais, būdama 99 metų amžiaus. [Iš leidinio]