Lithuania into Europe: Masquerading Europeaness
LTŠiame straipsnyje, remiantis kolonializmo, pokolonializmo bei feministinėmis teorijomis, nagrinėjama, kaip konstruojama proeuropietiškoji Lietuvos tapatybė posovietiniu laikotarpiu. Tiek kolonializmas, tiek patriarchija rėmėsi tuo, jog universaliu privilegijuotu kalbėtoju laikomas baltaodis vyras. Kolonijiniame ir patriarchaliniame diskurse visi kiti - moterys, spalvotieji - pasirodo kaip simbolinis Kitas, keistas, paslaptingas ir nesuprantamas. Tokiame diskurse tiek moterys, tiek spalvotieji laikomi infantiliu, neracionaliu, primityviu, nebrandžiu, nepilnaverčiu. Todėl, siekdami pripažinimo, jie yra priversti imituoti, kalbėti ta kalba, kuri yra jiems svetima, naudotis jiems primestais kultūriniais kodais ir kategorijomis - moterys imituoja vyriškus elgsenos ir kalbėsenos modelius, kolonizuotos visuomenės imituoja metropolijos primestas institucijas ir jos diktuojamus žanrus. Kolonializmo teorijos jau yra taikytos tiriant Rytų Europos regiono tapatybes, dažniausiai tiriant arba XVIII-XIX amžiaus Vakarų Europos keliautojų atsiminimus, arba kolonizaciją sovietiniu laikotarpiu. Šiame straipsnyje, pasitelkiant kolonializmo ir feminizmo teorijas, nagrinėjama, kaip konstruojama pro europietiškoji Lietuvos tapatybė posovietiniu laikotarpiu. Posovietinis individas, suvokiamas kaip stokojantis subjektyvumo, iš esmės Kitoks, neracionalus ir keistas, nebrandus ir nepilnavertis, sužalotas totalitarinio režimo patirties. Siekdamas pripažinimo, jis išsižada savo autentiškos patirties, ir tuomet prasideda intensyvi vakarietiško gyvenimo būdo, vakarietiškų diskursų ir elgsenos modelių mimezė. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Tapatybė; Europa; Kolonializmas; Maskaradas; Identity; Europe; Colonialism; Feminism; Masquerade.
ENIn this article, European identities of Lithuania are being investigated on the basis of colonial and feminist theory. Colonialism and patriarchy were the forms of an epistemic violence that have produced different versions of Otherness, such as the myth of the woman or the myth of the Orient. At the intersections of colonial and feminist theory, there is a concern about how the Other can speak. The Other appears as a speaking subject only by miming and masquerading the language of those in power, i.e. a language that is not his own. As the codes and the categories of that language are found to be inadequate for articulating his own experience, mimicry produces merely empty forms of imitation. European identities of Lithuania are being constructed largely on the basis of miming and masquerading. After collapse of the Soviet Union, Lithuania appears as a subject of difference, and its claims and narratives - sufferings of the Soviet period, charges towards Western countries for political conformism and decadent culture - are perceived as inferior and immature. In order to recuperate some legitimacy, authentic experience is being suppressed and suspended, and the miming of Western culture, life, style and political language starts. Mimicry transcends all the spheres of life - fashion, music, life style, politic, etc. Yet, the mimicry means the failure to be an authentic one. Behind the masks, there is still an experience that remains repressed, unarticulated and inaccessible. [From the publication]
