Tautos ir tautiškumo išsaugojimo problema Stasio Šalkauskio filosofinėje kūryboje [2]

LTTęstinis straipsnis, skirtas platesnei ir išsamesnei vieno autoritetingiausių tarpukario laikų Lietuvos filosofų – Stasio Šalkauskio (1886-1941) kultūrologinei recepcijai, susijusiai su tautiškumo ir valstybiškumo sąvokų ir idėjų plėtote šio filosofo darbuose. Būdamas ištikimas tomistinės filosofijos ir pasaulėžiūros pamatiniams principams bei nuostatoms, S. Šalkauskis savo darbuose tolydžio plėtojo ir gilino ontoetinę pasaulėžiūrinę krikščioniškosios kultūros ir tautos, kaip šios kultūros kūrėjos bei puoselėtojos, prigimties idėją. Tai reiškia, jog nei paties žmogaus, kaip dorovinio subjekto, nei tautos, kaip analogiškos jam etninės dorovinių individų grupės, nei tautinės valstybės nelaikydamas atsitiktiniais gamtiškaisiais ir socialiniais dariniais, S. Šalkauskis, kaip ir jo mokytojas A. Dambrauskas-Jakštas, savo darbuose laikėsi iš lenkų mistiko Hiones-Wronskio perimtos sampratos apie žmogų kaip ,,mažąjį kūrėjėlį“, didžiojo kūrėjo – Dievo pagalbininką, kurio tikroji paskirtis ir egzistavimo tikslai žemėje – kurti dorovingą, Dievui patinkamą kultūrą. Šia prasme tiek pati tauta, tiek ir tautinė valstybė esančios tik apskritai visos žmogiškosios kultūros specialūs atvejai, kuriuos lemia religijos, pasaulėžiūros, kalbos, istorijos ir tautos temperamentas. Lietuvių tauta, kultūra ir valstybė, pagal S. Šalkauskio suformuluotą ir atstovaujamą kultūros prigimties bei paskirties sampratą, sudaro šią didžiąją kultūrologinę triadą, kurios paskirtis – ne vien etninis, politinis ir socialinis, bet ir dorovinis bei kultūrinis tautos išliekamumas istorijoje. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Tauta; Tautiškumas; Kultūra; Krikščionybė.

ENThis is a continuation of an article devoted to a broader, more comprehensive and culturalogical reception of Stasys Šalkauskis, one of the most authoritative philosophers of Lithuania during the interwar period, linked with the propagation of the concepts and ideas of patriotism and statehood in his works, being true to the basic rules and principles of Thomistic philosophy and worldview, Stasys Šalkauskis, like his teacher A. Dambrauskas-Jakštas, constantly furthered and went deeper into the onto-ethical worldview idea on the nature of Christian culture and the nation, as the creator and nurturer of this culture in his works. This means, that neither man himself, as a moral subject, nor the nation, as an analogous ethnic group of moral individuals to him, nor an ethnic state are considered accidental natural or social constructs. This means, that S. Šalkauskis upheld the concept taken from Polish mystic Josef Hoëné Wronski about a person as a “little creator”, the helper of God, the great creator, whose real purpose and goals of existence on earth were to create a moral culture which was to God’s liking. In this sense, both the nation and nation state being only special cases of the entire culture of humanity, which are determined by the temperament of religion, worldview, language, history and the nation. The Lithuanian nation, its culture, and the state, according to the understanding of the nature and purpose of culture that was formulated and represented by S. Šalkauskis, comprised this great culturalogical triad, the purpose of which was and not just the ethnic, political or social survival of the nation the moral and cultural survival of the nation in history.