Atostogos mieste ir miesto kurortai

LTKurortinė architektūra Lietuvoje - palyginti nesenas reiškinys, kurio ištakos - 19 a. pabaigoje užgimęs ir 20 a. pradžioje itin paspartėjęs modernios laisvalaikio kultūros formavimasis. Funkcinis modernaus miesto zonavimas į darbo ir rekreacijos zonas turėjo užtikrinti gyventojų poilsį ir fizinę sveikatą. Įsigalint modernistinės urbanistikos doktrinai, rekreacinės zonos tapo būtina ir vis aiškiau reglamentuojama miesto dalimi. Žaliosios miesto erdvės įgavo netgi preciziškai tiksliai apskaičiuojamą išraišką. Antai vienas iš miesto-sodo teoretikų Raymondas Unwinas 1924 m. aiškiai įvardijo, kad rekreacijai skirtos erdvės turi sudaryti ne mažiau kaip 10 proc. miesto ploto. Lietuvos urbanistinėje mintyje šios idėjos taip pat nesvetimos. 1930 m. "Savivaldybėje" teigiama: "Bendrieji sodnai (6 kv. metr. žmogui) privalo būti ne tingiai ir puošniai romantiški, bet gausiai ir aktyviai žali: sporto parkai, žaidimo aikštės ir maudyklės (jaunuomenės parkai). Viešai naudojami sodnai neturi būti atsitiktini žemės lopiniai, bet "tikri sodnai", tikri pavienių sodybų pirmtakai. Naujakuriai privalo turėti produkuojančius sodnadaržius (80 kv. m. žmogui) su visais patobulinimais". [Iš straipsnio, p. 247]Reikšminiai žodžiai: Tarpukario Kaunas; Sostinės modernizavimas; Miesto kurortai; Interwar Kaunas; Modernization of the capital; City resorts.