Sveikatos ir socialinės apsaugos infrastruktūra

LTSocialinės apsaugos ir sveikatos klausimai 20 a. pradžioje buvo vienas pamatinių veiksnių, užtikrinančių modernėjančios visuomenės darną. Tai itin platus reiškinys, apėmęs kūdikių ir motinystės apsaugą, našlaičių ir beturčių, bedarbių, sergančiųjų socialinėmis ligomis globą, kvalifikuotą įvairių lygių medicininę pagalbą ir, galiausiai, ligų prevenciją bei profilaktinį gydymą. Socialinės infrastruktūros sukūrimas (ligoninės, poliklinikos, privatūs gydytojų kabinetai, sanatorijos, gydyklos, ambulatorijos, vaikų ir senelių prieglaudos, lopšeliai, darželiai, valgyklos, nakvynės namai ir kt.) tapo modernios visuomenės gerovės sąlyga, reikšmingai formuojančia modernių miestų aplinką. Lietuvoje tokios pastangos sustiprėjo 20 a. pradžioje. Visgi 1912 m. Rusijos Dūmos priimti socialinio draudimo įstatymai (Ligonių kasų įstatymas ir Draudimo nelaimingais atsitikimais įstatymas) nebuvo įgyvendinti. Todėl po Pirmojo pasaulinio karo, klojant modernios valstybės pamatus, daugelį šios sistemos aspektų teko kurti iš naujo. Socialinės rūpybos klausimai Lietuvoje pradėti svarstyti jau pirmaisiais pokario metais ir daugiausia buvo susiję su Pirmojo pasaulinio karo padarinių likvidavimu. [Iš straipsnio, p. 215]Reikšminiai žodžiai: Tarpukario Kaunas; Sostinės modernizavimas; Sveikatos apsaugos infrastruktūra; Socialinės apsaugos infrastruktūra; Interwar Kaunas; Modernization of the capital; Healthcare infrastructure; Social security infrastructure.