Tarpukario Kaunas: miestas ir žmonės

LTBūtent Kaune 1920-1940 m. buvo tveriama visos šalies urbanistinė tradicija: nors miestas sunkiai stojosi ant kojų, tačiau į save pamažu traukė įvairių kultūrinių bei ekonominių patirčių samplaiką (iš vietos etninių ir konfesinių mažumų bendruomenių, didelės lietuviškos pobaudžiavinės provincijos imigracijos, minimalios, bet įtakingos akademinės vakarietiškos patirties ir besikuriančios valstybinės biurokratijos). Sostinei įžengt į Kauną nebuvo lengva. Atviri nuotekų grioviai, padrikai sumestų lentų šaligatviai, netašytų akmenų grindiniai ir purvo, arklių mėšlo bei buitinių atliekų sąšlavynai buvo tapę tikru pokarinio miesto kultūriniu sluoksniu. Žinoma, su stipriu atitinkamu kvapu. Braidžiojimas, purvinėjimas ar net vartinėjimas buvo neatskiriama miestiečių, valdininkų ar net diplomatų kasdienio gyvenimo dalis. Tačiau padėtis ėmė sparčiai keistis. 1924 m. Nepriklausomybės Akto signataras, politikas ir inžinierius Steponas Kairys ėmėsi realių modernios valstybės statymo darbų - sostinės vandentiekio ir kanalizacijos projektavimo. 1927 m. Kaune prasidėjo šaligatvių bei grindinių revoliucija - lentas pamažu ėmė keisti betonas, tais pačiais metais mieste pasklido iki tol nepažintas naujos gatvių dangos - meksfalto kvapas. Buvęs prezidentas Kazys Grinius džiaugėsi, kad kanalizacija ir nauja urbanistinė švara pagaliau padeda mieste išspręsti vidurių šiltinės, paratifo, choleros, niežų, piktšašių ir šunvočių protrūkius. 1931 m. Kaunas galėjo pasijusti ir tikru kalnų miestu - Žaliakalnį ir Naujamiestį sujungė funikulierius. Galiausiai 1933 m. miestas sukilo prieš dideles elektros energijos kainas ir surengė boikotą - dar prieš dešimtmetį tokia akcija dėl menko elektros energijos vartotojų skaičiaus buvo neįsivaizduojama. Netrukus netvirtai ir lokaliai stiebęsis miestas patyrė įspūdingo tempo urbanizaciją. [Iš straipsnio, p. 47]Reikšminiai žodžiai: Kaunas; Tarpukario Kaunas; Kauniečiai; Urbanizacija; Kaunas; Interwar Kaunas; Kaunas residents; Inhabitants of Kaunas.