Optimizmo architektūra ir Kauno fenomenas

LTOptimizmas - tai ne dar vienas architektūros stilius, ne dar vienas -izmas, ne dar viena modernizmo srovė, kurių daugybė radosi ir formavosi tarpukario Europoje. Optimizmas - tai sąmonės būsena. Tai požiūris, išreiškiantis tikėjimą ir viltį, kad tam tikrų pastangų rezultatas bus teigiamas ir geidžiamas. Tokio požiūrio netrūko tarpukario Europoje. Ypač jis buvo būdingas naujai susikūrusioms valstybėms. Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, žlugus didžiosioms imperijoms, 1917-1918 m. Europoje susidarė devynios naujos nepriklausomos valstybės, savo kūrėjams žadinusios optimistines geresnės ateities viltis - savarankiškumą, demokratiją, gerovę, socialinę lygybę, fizinį ir socialinį mobilumą, urbanizacijos teikiamą komfortą, mokslo ir technologijų progresą. Naujosios valstybės energingai įsitraukė į modernizacijos lenktynes, siekdamos pasivyti pasaulines tendencijas ir tapti labiau europietiškos. Optimizmas vertė dirbti, kurti, keistis. Daugybė avangardinių eksperimentų liudijo, kad nepriklausomų valstybių statyba ir modernizmas Vidurio bei Rytų Europos regione pasireiškė kaip daugiaprasmis ir daugiaveidis reiškinys. Lietuvos Respublikos sostine 1918 m. vasario 16 d. buvo paskelbtas Vilnius. Tačiau geopolitinės įtampos ir teritoriniai konfliktai lėmė, kad jau 1919 m. sausį bolševikų puolimo akivaizdoje šalies Vyriausybė buvo skubiai perkelta į antrąjį pagal dydį Lietuvos miestą Kauną, o Vilnių 1920 m. ginklu užėmė Lenkija. Kaunas įgijo unikalų statusą - tapo laikinąja sostine. Būtent šis statusas lėmė radikalią miesto transformaciją. Kaunas, 1919-1939 m. Lietuvos Respublikos laikinoji sostinė, tapo sparčios urbanizacijos ir modernizacijos pavyzdžiu ir išreiškė daugeliui tarpukario Vidurio ir Rytų Europos miestų būdingas vertybes ir siekius, paskatintus optimistinio tikėjimo nepriklausomybės ateitimi. [Iš straipsnio, p. 15]Reikšminiai žodžiai: Modernizmo architektūra; Kaunas; Modernizmas; Kauno modernizmas; Modernist architecture; Kaunas; Modernism; Kaunas modernism.