LTStraipsnyje apžvelgiamas keblus žemaičių christianizacijos klausimas, remiantis bažnytinių teismų šaltiniais (XV a. pab. suplikomis į Romą ir apeliacijas Gniezno provincijos teismui), bažnyčių ir altorių steigimo raštais – tokios institucijos klestėjo Žemaitijoje nuo 1500 m. iki tol, kol fundacijų procesą sulėtino destruktyvūs reformaciniai judėjimai, kai ribotą bajorų laisvų pajamų kiekį nukreipė protestantų šventyklų steigimo reikalai. Nepaisant riboto parapijų tinklo, logiška manyti, kad šventovės pastatytos ten, kur kaupdavosi didesni gyventojų skaičiai, – verta apžvelgti, kada atsiranda katalikų praktikos (pamaldumas) – dvasinių malonių prašymas (suplikos), Dievo Kūno kultas, atlaidų raštų (indulgencijų) siekimas, bažnytinių švenčių populiarumas, dalyvavimas įvairiose Bažnyčios teismo instancijose – Medininkuose, Gniezne, Romoje, parapinių brolijų veikla, krikščioniškų vardų parinkimas vaikams, šventovių bei altarijų steigimas (kur laikui bėgant fundatorių liturginis išprusimas auga, žiūrint į pasirinktų šv. Mišių tipų raidą ir dažnumą). Jau XV– XVI a. sandūroje katalikybė buvo įsišaknijusi žemaičių visuomenėje tiek, kad grėsmė jos raidai galėjo kilti tik iš vidaus nepasitenkinimo (kitaip tariant, iš reformacinių judėjimų), o ne iš senų (pagoniškų) papročių. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Žemaitija (Samogitia); Krikštas; Katalikų Bažnyčia; Konsistorijos teismas; Apeliacija; Gnieznas; Žemaitija; Conversion; Catholic Church; Consistory court; Appeal; Gniezno; Lithuania.
ENThis article surveys the complex issue of the Christianisation of Žemaitija, seeking to illustrate with the aid of Church court sources (supplications to Rome from the end of the 15th century and appeals to the provincial court of appeal in Gniezno), the foundation of churches and altars which took on extra vigour from 1500 onwards until the chaos and destruction caused by the Reformation movements slowed the process of Catholic parish endowment for some time, as the limited amount of boyar disposable income was diverted elsewhere to Protestant foundations. Despite the admittedly restricted network of parish churches, and it is logical to assume that churches were built where the greater concentration of inhabitants lived, it is worth examining the emergence of Catholic practices (piety) – supplications to Rome, the cult of Corpus Christi, indulgences, the popularity of indulgenced fairs, participation in various levels of Church court activity (in Medininkai, Gniezno and Rome), parish fraternities, prevalence of Christian names, the foundation of churches, chapels and altars (with an associated rise in the level of liturgical sophistication demanded by founders, and an increase in the number of Masses being celebrated, and therefore open to attendance, in parish churches). Indeed, by the turn of the 15th and 16th centuries, when all of these factors can be seen, Catholicism was sufficiently rooted in Žemaitijan society at large that any threat to its development could arise only from internal discontentment (in other words, so-called reform movements) rather than any old (pagan) practices. [From the publication]