Mikalojaus Kristupo Chaleckio "Alegorijos" - pamaldžių troškimų puokštė XVII a. Lietuvos inteligentams

LTKaip matyti iš Mikalojaus Kristupo Chaleckio Alegorijų radimosi viso konteksto ir paties veikalo literatūrinio sluoksnio analitinės apžvalgos, šis retas, savita struktūra ir originaliu turiniu pasižymintis kūrinys atspindi būdingus XVI-XVII a. devocinei ir embleminei literatūrai bruožus, o kūrinio metaliteratūriniai elementai (autoriaus savirefleksiją liudijančios lotyniškojo ir lenkiškojo leidinio pratarmės ir dedikaciniai eilėraščiai) praskleidžia kūrinio sumanymo paskatų ir tikslų paslapties šydą. Smalsumas ir erudicija pamaldumas ir dvasinės patirties kaupimas buvo pirminiai Chaleckio stimulai, kuriuos savo darbštumo, erudicijos, tikėjimo pavyzdžiais stiprino jo sutikti žmonės, draugai ir mokytojai. Anuometė devocinės ir embleminės literatūros medžiaga, taip pat religinė, teologinė literatūra jam pasitarnavo kaip pavyzdys ir gairės savaip išreikšti savo pamaldžius troškimus, mintis ir svajones. Nors įvairiose teksto vietose netrūksta aliuzijų į minėtą literatūrą, tačiau niekur ir nesama akivaizdžios imitacijos, atviro kitų tekstų citavimo ar perpasakojimo. Originalumu pasižymi ir bendra kūrinio kompozicija, ir atskiros sudėtinės dalys. Bendra kompozicija neleidžia tiesiogiai priskirti šio veikalo nei maldų-meditacijų sričiai, nei traktuoti kaip įprastinio embleminio rinkinio, bet skatina pripažinti šį dvilypumą kaip vienovę bei gretinti visą kūrinį su kitais devocinės literatūros eksperimentais (Jono Davido, Jeronimo Bildziu-kevičiaus, Tomo Treterio ir kt.). [Iš straipsnio, p. 282]