Vokiečių saugumo policijos ir SD Vilniaus ypatingasis būrys 1941-1944 m.

LTIki Antrojo pasaulinio karo Vilnius buvo vienas svarbiausių Europos žydų kultūros, mokslo, švietimo ir rabiniškojo mokslingumo centrų. Nacių ir sovietų karo išvakarėse Vilniuje gyveno apie 58 tūkst. žydų. Karo ir nacių okupacijos pabaigos sulaukė vos keli tūkstančiai Vilniaus žydų. Tragiška „Lietuvos Jeruzalės" žūtis iki šiol sulaukia didelio įvairių šalių istorikų ir visuomenės dėmesio. Vokiečių kariuomenė Vilnių užėmė 1941 m. birželio 24 d. Su besitraukiančia sovietų kariuomene į Sovietų Sąjungos gilumą bandė išvykti ir tūkstančiai Vilniaus žydų. Tikėtina, kad trims tūkstančiams tai pavyko padaryti1. Tačiau dauguma bėglių pasitraukti nespėjo ir buvo priversti sugrįžti į Vilnių. Sovietams traukiantis iš miesto, antisovietiniai lietuvių sukilėliai pradėjo užiminėti svarbiausius miesto objektus ir kurti laikinus valdžios organus. 1941 m. birželio 24 d. pradėjo veikti Vilniaus miesto ir srities piliečių komitetas. Jo pirmininku buvo išrinktas Vilniaus universiteto doc. Stasys Žakevičius. Komitetas paskyrė įvairių sričių (vidaus reikalų, finansų, pramonės ir 1.1.) reikalų valdytojus. Vilniaus miesto laikinuoju burmistru tapo Antanas Krutulis (vėliau jį pakeitė Karolis Dabulevičius) 2. Nacistinė okupacinė valdžia netrukus pasitelkė atsikūrusią lietuvių policiją ir savisaugos dalinius (policijos batalionus) Trečiojo reicho priešams persekioti ir represuoti. Ypač tragiškoje padėtyje atsidūrė žydai. Iš pradžių jiems buvo atimtos visos politinės teisės, vėliau jie buvo suvaryti į getą ir sistemingai masiškai žudomi. Pagal nacistinės vadovybės planus, visi okupuotų šalių žydai turėjo būti palaipsniui sunaikinti - jų atžvilgiu turėjo būti vykdoma genocido politika. [Iš teksto, p. 6-7]Reikšminiai žodžiai: 20 amžius; Vilnius; Karas; Vokiečiai; Žydai; Biografijos; The Lithuanian XX c. history; Vilnius; War; Germans; Jews; Biografies.