Lietuvas režija (1990-2000). Galvenās tendences

LTStraipsnyje "Lietuvos režisūra (1990-2000). Raidos tendencijos" apžvelgiama lietuvių teatro raida po nepriklausomybės atgavimo iki 2000 metų. Autorė pateikia išsamų istorinį ir kultūrinį kontekstą, kuriame visuomeniniai ir politiniai įvykiai turi įtakos teatro sistemos ir meninių formų kaitai. Vienas po kito gimsta ir byra nepriklausomi teatrai, kuriasi savarankiškos trupės, inicijuojami meniniai projektai ir festivaliai, statomi vyresnės ir jaunesnės kartos lietuvių režisierių (Jono Vaitkaus, Eimunto Nekrošiaus, Rimo Tumino, Oskaro Koršunovo, Gintaro Varno, Igno Jonyno, Cezario Graužinio ir kt.) spektakliai. Autorė restauruoja reikšmingesnius spektaklius, apibūdina jų estetinę vertę ir meninę kryptį, pabrėžia jų formos bei turinio naujumą lietuvių teatro ir režisūros raidos kontekste. Straipsnyje atkreipiamas dėmesys į teatro ir nacionalinės dramaturgijos, teatro ir kritikos santykius, aktualių socialinių temų scenoje atsiradimą, naująjį sceninį vaizdingumą, naujų vaidybos erdvių įsisavinimą ir pabrėžiama, kad 1990-2000 m. lietuvių teatro paieškos aprėpia romantizmo, modernizmo ir postmodernizmo estetines tendencijas. Straipsnyje siekiama atspindėti šių paieškų dinamiką ir teatrinio gyvenimo intensyvumą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Teatras.

ENThe article “Stage Direction in Lithuania in 1990-2000: the Development” overviews the development of Lithuanian theatre after restoring the independence till 2000. The author explicitly describes historic and cultural background where public and political events triggered changes in a system of theatres and art in general. New independent theatres and artistic groups appeared and collapsed. New artistic projects and festivals were being organised. Younger and older stage directors (Jonas Vaitkus, Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas, Oskaras Koršunovas, Gintaras Varnas, Ignas Jonynas, Cezaris Graužinis, and other) built new plays. The author of the article restores more important plays, describes their esthetical and artistic value, and highlights the originality of their forms and contents in a context of the development of Lithuanian stage direction. The article pays attention to relationship between theatre and national dramaturgy and criticism; notices the appearance of relevant social problems on stage; analyses new stage imagery; and states the assimilation of new performance areas. The article underlines, that artistic search of Lithuanian theatre 1990-2000 covers romantic, modern, and post-modern esthetical tendencies. The article aims to disclose dynamics of those searches and intensity of theatre life.