Meninio aktyvizmo įmuziejinimas. Arba kritika kaip ekspozicijos objektas

LTPastaruoju dešimtmečiu, kalbant apie "statiškų" kultūros institucijų ir dinamiškos bei konfrontuojančios visuomenės santykį, dėmesio nuolat sulaukia muziejaus kritikos, meninio aktyvizmo ir protesto įmuziejinimo klausimai. Lietuvoje, mėginant derinti institucinės kritikos arba meninio aktyvizmo įmuziejinimo aspektus, ypač dažnai pasitelkiama "lietuviškų šaknų" turinčio fluxus legenda. Šiame tekste, remiantis sąvokos fluxus konotacijomis Lietuvos kultūros lauke, aptariamas lietuviškojo socialinio ir meninio aktyvizmo bei kritikos įmuziejinimo reiškinys, svarbus institucijų tapatumo požiūriu. Remiamasi menininkų kolektyvų ir personalijų (Nomedos ir Gedimino Urbonų, Redo Diržio) inicijuotomis politinėmis ir meninėmis akcijomis bei fluxus anti-meno recepcija ir ekspozicijomis, lš dalies atsižvelgiama į menotyrininko ir šiuolaikinio meno teoretiko Boriso Groyso idėją apie tai, jog šiandienos meno aktyvistai, skirtingai nei ankstesnių dešimtmečių institucinės kritikos atstovai konceptualistai, ne tiek kritikuoja meno sistemą ir ją įgalinančias politines bei socialines sąlygas, kiek siekia tas sąlygas aktyviai keisti ekologinėmis, politinėmis, socialinėmis ir kitomis ne-meninėmis priemonėmis. Šia prasme, anti-meninėmis nuostatomis garsėjantis XX a. septintojo-aštuntojo dešimtmečių neo-dada dvasioje išsikristalizavęs fluxus muziejuje virsta „nukenksminto radikalumo" diskursu. Tačiau fluxus įkvėpti šiuolaikiniai Lietuvos menininkai retsykiais siekia spręsti dabarties problemas ir, kaip užsimena Groysas, taip pat "iškontekstina" institucinės ekspozicijos sampratas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Institucinė kritika; Meninis aktyvizmas; Protesto įmuziejinimas; Fluxus; Institutional critique; Artistic activism; Protest in the museum; Fluxus.

ENThe text focuses on the shape of social and artistic activism in the discourse deployed by contemporary museum. Taking into account the theoretical approach of Boris Groys on art activism, a long the differences he noticed between contemporary activism and the artistic criticism of the late seventies, the article discusses how artistic protests and forms of opposition become important aspect of the institutional identity. First, the attempt is made to clarify the notions of artistic protests in regard of Fluxus movement in Lithuania. Second, the article shows that political consensus in neoliberal Vilnius urban policy was also shaped by Fluxus brand, when new luxurious real estate development embraced the rhetoric about the grand new Guggenheim museum. Third, the reare examples from Fluxus historical exhibitions in Lithuania and Fluxus items in the museum that reflect ambivalent trajectories in interpreting this "Lithuanian" phenomenon. Finally, one may notice only one consistent oppositionist and radical activist of contemporary Lithuanian art - the scandalous artist Redas Diržys from Alytus, who consciously distance himself from the "art of capital". In turn, the most memorable artistic actions of urban protest in capital city (Vilnius) took place in 2005 next to foreclosed movie theatre "Lietuva", where the protest laboratory was established and activists protested against shady privatization of public space. Lots of events in the latter case were initiated by protest artists couple Nomeda and Gediminas Urbonas whose works eventually were accepted in the museum space (example of MO) and even where placed at the Center for Civic Education (established at the Presidential Palace). One could conclude that on the one hand, Fluxus acquired neutral meaning in the museum. On the other hand, in some cases, Fluxus still has the potential of artistic radicalism when contemporary artists are trying to address issues concerning real city pol.