Amatų ir namų ūkio mokyklos XIX amžiuje, arba kaip XIX a. moteriai išmokti virėjo amato?

LTIšmokti virėjo amato XIX a. Lietuvoje buvo sudėtinga. Ypač moterims. Tik amžiaus pabaigoje dvarininkai savo lėšomis pradėjo steigti mergaičių žemės ūkio ir namų ruošos mokyklas, kuriose, be kitų dalykų, buvo mokoma gaminti. 1890 m. Panemunės dvare (dab. Biržų r.) dvarininkė Adelaida Budbergienė savo mokykloje mokė merginas namų ruošos, pienininkystės, gyvulininkystės, kaip šerti gyvulius, auginti paukščius, siūti, siuvinėti, megzti, skalbti, taip pat daržininkystės ir vaikų priežiūros. 1911 m. grafas Jonas Pšezdzeckis Obelių dvare (dab. Rokiškio r.) turėjo praktinę mergaičių žemės ūkio ir ruošos mokyklą. Prie mokyklos buvo įrengta pieninė, sūrinė ir skalbykla, o mergaitės, be pienininkystės, virimo ir skalbimo, taip pat turėjo išmokti siuvinėti, megzti, skalbti, austi, pinti, paukštininkystės, gyvulininkystės, daržininkystės. Tuo metu viena populiariausių buvo Lietuvių katalikių moterų draugijos įsteigta mergaičių amatų ir naminės ūkės vedimo mokykla. Šioje mokykloje, kuri veikė Kaune 1908-1914 m., merginos turėjo mokytis rašyti, skaityti bei praktiškų dalykų: virti, siūti, skalbti, išmokti vesti namų ūkį. Pagrindinis dėmesys buvo skirtas kulinarijos ir konditerijos menui. Mokslas mokykloje truko dvejus metus, o merginos perjuos turėjo išmokti, kaip sūdyti ir rūkyti kumpį, kaip per žiemą išlaikyti vaisius ir daržoves, paruošti agurkus ir kopūstus, gaminti actą, virti kompotą ir uogienę, daryti sultis ir vyną, kepti pyragėlius, tortus, gaminti saldumynus. [Iš straipsnio, p. 108]