LTAkivaizdu, šokta aistringai. Šoko visi, nepaisant luomo ir profesijos. Šokta taip intensyviai, kad Vilniaus gydytojai šokius rekomendavo riboti, o Druskininkų - net visai drausti. Ypač kenksmingas sveikatai esąs valsas, bet dar labiau - galopas. Tolerantiškiau žvelgta į polonezą ir prancūzišką kadrilį. Vis dėlto maža buvo tokių, kurie minėtųjų rekomendacijų paisė. Tad kas gi buvo šokis XIX a. Lietuvoje? Mankšta? Flirtas? Terapija? O gal patriotizmo išraiška? Literatūrologė Vita Gaigalaitė, analizuodama Antano vėl Antano Jacinto Klemento (Antoni Jacynt Klement, 1756-1823) grožinę kūrybą, atkreipė dėmesį į tai, kad šiam literatui šokis buvo ne tik muzikos, bendravimo sritis, ne tik bendruomeniškumo ir meilės žmonėms, bet ir patriotizmo, ir tvirtybės išraiška - kol šokome, tvirta buvo ir mūsų valstybė. Čia labai talpi atrodo ir S. Moravskio ištarmė apie jau gyvenimo gale aplankytą „niūrų, vos ne kasdien verkiantį, rankas nuleidusį Vilnių“ - visišką kontrastą tam, kurį matė savo jaunystės laikais. Šokame, vadinasi, dar esame. Ypač tada, kai judame polonezo, mazurkos ir polkos ritmu. [Iš straipsnio, p. 82]Reikšminiai žodžiai: Šokiai; Vilnius; Socialinė gyvensena; Pramogos; Vilniaus karnavalai; Dancing; Vilnius; Social lifestyle; Entertainment; Vilnius carnivals.