Negalios sąvoka: ontologinės ir epistemologinės prielaidos

LTStraipsnio tikslas – pristatyti šiuolaikinės negalios filosofijos problematiką, susitelkiant prie ontologinių ir epistemologinių eiblistinės kultūros prielaidų. Negalia straipsnyje suprantama ir aiškinama kaip kultūrinis fenomenas, o ne kaip natūrali biologinė duotis (tai būdinga visai negalios filosofijos krypčiai, iš kurios čia daugiausia remiamasi Billo Hugheso, Lennardo Daviso, Margrit Shildrick tekstais). Pirmiausia straipsnyje trumpai aptariama žmogiško kūno normos problematika (pasak Daviso, Michelio Foucault, George’o Canguilhemo), aiškiamasi, kiek ir kaip atskirose kultūrose įsigalinčios normos lemia negalios sąvoką, pagal kurią savo ruožtu konstruojamos kūnus kategorizuojančios sistemos (Jackie Leach Scully). Aiškinant ontologines negalios sąvokos prielaidas analizuojama Hugheso pasiūlyta ontologinio nugalinimo sąvoka ir kaip vienas iš nugalinimo būdų minimas perteklinio kūniškumo fenomenas. Ontologinis nugalinimas susiejamas su radikaliais, žmogaus prigimtį hierarchizuojančiais dvasiniais ir politiniais judėjimais (remiantis Roberto Esposito, Sergejumi Prozorovu). Epistemologinės negalios sąvokos prielaidos pateikiamos pristatant atsieto nuo materialaus kūno epistemologinio subjekto kritiką, plėtojamą Catherine Malabou ir Tomo Sparrow plastiškumo filosofijoje, epizodiškai lyginant ją su Luce Irigaray ir Alfredo Schutzo teorijomis. Išvadose susiejamos ontologinė ir epistemologinė negalios sąvoką grindžiančios plotmės ir nužymimas galimas kelias link šios sąvokos ištirpimo pakitusiose socialinėse praktikose. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Negalia; Negalios filosofija; Norma; Ontologinis nugalinimas; Interkorporalumas; Disability; Philosophy of disability; Norm; Ontological disabling; Intercorporality.

ENThe aim of the paper is to present the contemporary problematics of the philosophy of disability, focusing mainly on the ontological and epistemological presuppositions of an ableistic culture. In this article, instead of being regarded as a natural biological given, disability is considered and explained as a cultural phenomenon (such an attitude is inherent in the entire philosophy of disability, which is here mainly represented by texts of Bill Hughes, Lennard Davis, and Margrit Shildrick). The first section gives a short account of the philosophical problem of the bodily norm (according to Davis, Michel Foucault, and George Canguilhem). The prevailing norms give rise to different concepts of disability in different cultures, resulting in various systems of categorization of human bodies (J. L. Scully). Speaking of the ontological presuppositions of the concept of disability, the term “ontological disabling” (coined by Hughes) is analyzed, with the phenomenon of excessive corporality being one of the ways such disabling takes place. This article links ontological disabling to radical spiritual and political movements engendering hierarchies of human nature (texts of Robert Esposito, Giorgio Agamben, and Sergei Prozorov are taken as grounds here). Epistemological presuppositions of the concept of disability are explained with the help of a critique of the subject as well as classical epistemology, developed in the philosophy of plasticity of Catherine Malabou and Tom Sparrow. [From the publication]