Kino kronika Lietuvoje (1988-1991): atmintis, tauta ir politikos kaita
LTŽiūrėdami dokumentinę kino kroniką ar dokumentinį filmą atsakome sau į kelis klausimus: • Koks šio vaizdo ir tiesos (realių įvykių) santykis? • Kam šis vaizdo dokumentas yra skiriamas (poveikio auditorijai aspektu)? • Kas yra jos kūrėjas? Vis dėlto, jei tik atpažįstame vaizdo stilistiką, kurią apibūdina dokumentalistas, leidėjas bei kūriniui suteiktas pavadinimas, galime apibūdinti ir auditoriją, kuriai filmas skiriamas, ir dokumentikos formatą. Sovietinėje Lietuvoje kino kronikos kūrimo, kaip ir gamybos, sąlygas nustatė sovietinio kino sistemos kūrėjai ir tam tikri standartai, įdiegti jau 1940 metais, kurie buvo periodiškai peržiūrimi ir atnaujinami. Sovietinių respublikų kino kronikos atliko propagandinę funkciją, socialinio realizmo stiliumi ir įtaigios retorikos priemonėmis papasakodamos auditorijai apie sovietinio ūkio pažangą, svarbius politinius ir kultūrinius įvykius, sportininkų pergales ir panašiai. XX a. devintąjį dešimtmetį SSRS politika suteikia dokumentikai galimybę šiek tiek mažiau iš anksto režisuoti įvykį, todėl galime svarstyti, kaip tai daro įtaką kronikos stilistikai ir įvykių reprezentavimui Lietuvoje. Todėl įdomu, pasirinkus vieną iš paskutinių „Tarybų Lietuvos“ egzistavimo etapų ir tolesnius „Lietuvos kronikos“ numerius, pamatyti, kaip keitėsi kino kronikos kūrimas, tematikos ir retorika. Kadangi autorės tyrimo objektas yra valstybės užsakymu kuriama dokumentika ir jos kaita politinių ir socialinių virsmų laikotarpiu, būtina pabrėžti, kad vaizdo ir tiesos santykio kismą lemia politiniai pokyčiai, suponavę nustatytų standartų kaitą. [Iš straipsnio, p. 182-183]Reikšminiai žodžiai: Dokumentinis kinas; Sąjūdis; Audiovizualinės medijos; Politiniai ir socialiniai naratyvai; Kino kronika; Documentary cinema; Sąjūdis; Audiovisual media; Political and social narratives; Cinema chronicle.
