Išlaisvinti vaizdai. Lietuvos transformacijos reprezentacija audiovizualiniuose šaltiniuose
LTVienas iš kinematografo pionierių lenkas Bolesławas Matuszewskie - „paprastas Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II dvaro fotografas“ - kaip pats save apibūdino - kino kamera įamžino Prancūzijos prezidento Felixo Faureb vizitą Peterburge 1897 metų rugsėjį. Netrukus po šio vizito buvęs Vokietijos kancleris Otto von Bismarckas, nenumaldomas Prancūzijos priešas, viešai prezidentui papriekaištavo, kad šis, Peterhofe priimdamas iškilmingą kazokų pulko paradą, atidavė pagarbą ranka, užuot nusiėmęs cilindrą - toks karinio ceremonialo neišmanymas turėjo Prancūzijos vadovą sukompromituoti Europos valstybių akyse. 1898 metų sausį Matuszewskie, jau nuolatos gyvendamas Prancūzijoje, Eliziejaus rūmuose parodė nufilmuotą medžiagą apie iškilmes Peterburge. Paaiškėjo, kad Bismarckas kalbėjo netiesą. Vaizdo įrašas išsklaidė visas abejones: Prancūzijos prezidentas Faure’as protokolo nepažeidė. Tokiu būdu buvo ne tik apginta Prancūzijos garbė, bet ir įrodyta faktinė tiesa. Pirmą kartą kinematografo istorijoje, pačioje jos pradžioje, išryškėjo neįtikėtinos filmo, kaip istorinio šaltinio, fiksuojančio istorinius įvykius, galimybės. Šis kino istorijos faktas svarbus ir šiame darbe aptariamai problematikai, skirtai Lietuvos dokumentininkų kūrybai 1987-1991 metais suprasti. Lietuva, kaip ir kitos Rytų bloko šalys, tapo audringų politinių, visuomeninių ir kultūrinių įvykių arena. [Iš straipsnio, p. 102]Reikšminiai žodžiai: Dokumentinis kinas; Sąjūdis; Audiovizualinės medijos; Politiniai ir socialiniai naratyvai; Documentary cinema; Sąjūdis; Audiovisual media; Political and social narratives.
