Vytautas Laurušas’s worldview as reflected in his activity and letters to Jeronimas Kačinskas
LTLaurušo gyvenimo kelią chronologiškai galima suskirstyti į kelias atkarpas: 1) vaikystę (iki 1941); 2) paauglystę ir jaunystės pradžią, kuri sutapo su okupacijų, karo ir pokario metais (1941–1949); 3) studijų laikotarpį (1949–1956); 4) pirmuosius savarankiško darbo metus (1956–1962); 5) aktyvų administracinės veiklos periodą, priklausant komunistų partijos elitui (1963–1988); 6) istorinių lūžių laikotarpį (1988–1990); 7) išsivadavimą iš partinės priklausomybės ir darbą nepriklausomoje Lietuvoje (1990–2019). Laurušo asmenybė formavosi tarpukario ir pokario metais krikščioniškų vertybių pagrindu. Meilę Dievui, artimui ir tėvynei jam skiepijo tėvai, mokytojai, jėzuitų kunigai, su kuriais palaikė glaudų ryšį. Tų vertybių jis neatsisakė visą gyvenimą, tik sovietinio režimo sąlygomis dėl represijų baimės perėmė komunistinės ideologijos retoriką. Tai kompozitorius darė nenorėdamas pasirinkti atsiskyrėlio ar disidento dalios. Be to, jo kūrybinio instinkto būta tokio stipraus, kad išdrįsta nusižengti kai kuriems savo moraliniams principams ir įstoti į Lietuvos komunistų partiją, tikintis taip garantuoti sau galimybę kurti ir padėti kitiems. Tai Laurušas įrodė vadovaudamas Lietuvos operos ir baleto teatrui, Kompozitorių sąjungai, Valstybinei konservatorijai.Duoklę okupacinei valdžiai jis atidavė parašęs keletą socialistinės revoliucijos vadus bei komunistų partiją šlovinančių dainų ir operą „Paklydę paukščiai“, kurioje užjautė politinę orientaciją praradusius lietuvių emigrantus ir prisidėjo prie tuo metu eskaluojamos propagandinės akcijos siekiant prisivilioti juos iš Vakarų atgalios. Apie išeivijos muzikus, įsikūrusius Amerikoje, Laurušas buvo girdėjęs dar studijų metais ir slapčia jais žavėjosi, bet niekada nemanė, jog pavyks su kuriuo nors iš jų susitikti. Tačiau dėl devintajame dešimtmetyje prasidėjusios perestroikos ir asmeninių ryšių jam pavyko 1988 m. nuvykti į SSRS muzikos festivalį, surengtą Bostone. Jo metu jis susitiko su vienu iš moderniosios muzikos pradininkų Lietuvoje Kačinsku. Tarp jų užsimezgusi nuoširdi draugystė truko ne vienus metus. Laurušas rašė savo draugui nuoširdžius laiškus (jų išliko apie 20), kuriuose dalijosi mintimis apie muziką, pasakojo apie politines permainas, pastūmėjusias jį atsižadėti komunistinės praeities ir remti Lietuvos nepriklausomybės šalininkus.Juose vėl iškilo vaikystės ir paauglystės metais susiformavusios vertybės, tik šį kartą su itin stipriai išreikšta laisvės būtinybe žmogaus, tautos ir valstybės gyvenime, taip pat Dievo tikėjimu. Šis grįžimas prie pamatinių būties reiškinių tarsi įrėmino kompozitoriaus pasaulėžiūrą. Ją būtų galima palyginti su trijų dalių reprizine forma – ABA, bylojančia apie išgyventas vidines dramas bei istorinių laikotarpių paliktas žymes, kurias galima apčiuopti ne tik kompozitoriaus mąstysenoje, bet ir jo muzikoje. Laurušo laiškai yra vertingi kaip asmeninis dienoraštis ir Lietuvos atgimimo metraštis. Apibendrindamas savo nueitą gyvenimo kelią, jis suprato, kad per daug laiko skyrė administraciniam darbui ir politinei veiklai, ir pripažino, kad menininko misija yra kurti meną, nes didžiausias menininko kapitalas yra jo kūriniai. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Vytautas Laurušas; Jeronimas Kačinskas; JAV; Muzika; Sovietmetis; Komunistų partija; Tautinis atgimimas; Išeivija; Nepriklausomybė; Vytautas Laurušas; Jeronimas Kačinskas; Lithuania; USA; Music; Soviet era; Communist Party; National revival; Diaspora; Independence.
ENVytautas Laurušas (1930–2019) was a composer, pedagogue, administrator, Communist Party activist, supporter of the restoration of Lithuania’s independence, and winner of the Lithuanian National Prize for Culture and Arts. He lived and worked in two different epochs: in the Soviet era, that is, under totalitarian rule, and in independent Lithuania. The topic of this paper is Laurušas’s memoirs and epistolary legacy, and the aim is to explore his worldview, which allowed him to perform successfully in different times. The research is based on several methods: analysis of primary sources, the history of music, musicological literature, and periodicals, given the ideological context, as well as comparison and generalization of facts and interpretations. The paper does not claim to reveal the development of Laurušas’s mindset comprehensively and consistently, as it is based on only a minor part of his memoirs and letters; however, it is expected to be of use to those who want to study Laurušas’s artistic and social activities in depth. [From the publication]
