LTIstorija ir atmintis yra daugelio fotografija pagrįstų Lietuvos šiuolaikinio meno kūrinių ir Baltijos šalių autorius įtraukusių tarptautinių kuratorių projektų konceptuali šerdis. Viena vertus, tai parodo su atmintimi ir fotografija susijusių temų aktualumą; kita vertus, atskleidžia perdėtą asmeninės ir istorinės atminties eksploatavimą šiuolaikinėje fotografijoje ir bendrai šiuolaikiniame mene. Šiame kontekste straipsnyje analizuojamos Romualdo Požerskio 1971–1975 m. asmeninio albumo fotografijos ir jo 1965–1985 m. rašyti dienoraščiai. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje R. Požerskis – dabar žinomas Lietuvos fotografas – dar buvo studentas ir nelaikė savęs fotomenininku. Tačiau to laikotarpio jo fotografijos ir dienoraštis 2017 m. buvo publikuoti knygoje „Neramūs keliautojai“ ir įgyjo „tarpinį“ statusą, balansuojantį tarp privatumo ir viešumos, kūrybinės fotografijos ir šalies praeities vizualios istorijos. Taigi straipsnio tikslas yra dvejopas: parodyti, kaip fotografija gali padėti atkurti ar net sukurti kolektyvinę atmintį, ir atskleisti, kuo R. Požerskio atvejis išsiskiria nemeninės fotografijos panaudojimu pagrįsto šiuolaikinio meno lauke. Straipsnyje teigiama, kad „Neramių keliautojų“ atvejis yra išskirtinis dėl emocinio turinio, kurį žiūrovas suvokia tiesiogiai – tarp jo ir pirminių, megėjiškų nuotraukų neįsiterpiant taprdisciplininiam atvaizdų pateikimui, meno konceptualaus suvokimo gairėms ar fotografijų vizualios formos pakeitimams. Nors suvokėjas negali atkurti autoriaus emocinės patirties, nesunku leisti fotografijoms pažadinti paties suvokėjo nuosavus prisiminimus ar įsivaizduojamą praeities viziją. Tai, savo ruožtu, asmeninę fotografo istoriją pripildo emocijomis ir leidžia ją pamatyti kaip gyvą istorinį naratyvą.Šis naratyvas, įkūnytas vaizduose ir tapęs viešas, gali prisidėti prie kultūrinio mito ar, kitaip tariant, prie bendros atminties ir įsitikinimų, kurie palaiko bendruomenės ir tautos tapatybę. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Asmeninis fotoalbumas; Atmintis; Kolektyvinė atmintis; Alternatyvi jaunimo kultūra; Hipiai Lietuvoje; Personal photo album; Memory; Collective memory; Alternative youth culture; Hippies in Lithuania; Romualdas Požerskis.
ENHistory and memory have been the conceptual core of many Lithuanian photography based contemporary art works as well as international curatorial art projects, including authors from different Baltic countries. On the one hand, this indicates the relevance of the subject related to photography and memory; on the other hand, it also shows the overexploitation of personal and historical memory in contemporary photography and in contemporary art in general. In this context the article analyses Romualdas Požerskis’ personal album photographs from the years 1971–1975 and his written diaries from the years 1965–1985. The photographs captured Požerskis’ and his friends’ leisure activities, mainly rides on motorcycles across Lithuania and one trip to Tallinn, Estonia. The diary reflects the key historical events of the time, describes Požerskis’ attitude to it and reveals his personal emotional, intimate experiences. The beginning of the seventies was the time when the now famous Lithuanian photographer Požerskis was still a student, who did not consider himself a creative photographer. However, his photographs and diary from this period have been published in a book “Restless Riders” in 2017 putting this visual and written material in between the private and the public, and in between creative photography field and visual history of the country’s past. The aim of the article is to show how personal photography can help to restore or even create collective memory. To reach this aim the article addresses the respective tasks of explaining the importance of photography’s emotional content in building up a collective memory and revealing how the way in which Požerskis’ personal photo album and private diaries relate to collective memory is distinctive in the context of photography-based Baltic contemporary art.The article claims that the “Restless Riders” case is different because of its emotional content unmediated by interdisciplinary presentation, art’s conceptual framework or amendments to its visual form. Although it is impossible for the beholder to restore the emotional experience of the author, it is not difficult to let the photographs trigger his or her own memories or imaginary vision of the past. This in turn fills the personal story of photographer with emotion and lets it be seen as part of a liveable historical narrative. This narrative, visualized and made public has the potential to add up to the cultural myth, or in other words, common memory and assumptions, which support the identity of community and nation. [From the publication]