Проблема военнопленных в дипломатических отношениях между Великим княжеством Литовским и Московским государством в первой половине XVI века

LTXV a. antrojoje pusėje Maskvos kunigaikštystė pradėjo transformuotis į vieningą uniją, kurios pagrindiniai tikslai buvo – totorių viešpatavimo panaikinimas, visų Rusios žemių sujungimas, įskaitant ir esančias LDK valstybėje, Maskvos valdžioje ir kitų valdžios pretendentų eliminacija. Toks Maskvos tikslas skatino naujus karinius konfliktus. Dažnai, taikos laikotarpio santykiai buvo nulemti karo belaisvių padėtimi ir likimu. Problemos analizė prasideda nuo 1500 – 1501 m. įvykių, kada karo belaisvių klausimas nulėmė šalių tarpusavio santykius. Tyrimas pasibaigia XVI a. viduriu, kada buvo „ramus“ šalių bendravimo laikotarpis, prieš konfliktą dėl Livonijos. Būtent šioje apibrėžtoje laiko atkarpoje formavosi ne tik derybų turinys, bet ir bendri šalių bendravimo principai, kurių pagrindu buvo taikomi sprendimai sprendžiant karo belaisvių klausimą. Kalbant apie diplomatinius abiejų valstybių santykius, galima paminėti, kad vakarietiško modelio LDK susidūrė su diplomatinių Maskvos ceremonialu, kuris savo šaknimis nueina dar į Bizantijos imperatorių laikus. Maskva stengėsi visais būdais paneigti karo belaisvių išpirkos galimybes, tačiau, kada nebuvo kitos galimybės atgauti savo karinės vadovybės, patekusios į LDK nelaisvę, ir šis būdas tapdavo priimtinas Maskvos kunigaikštystei. Apibendrinant viską, galima pasakyti, kad minėtu laikotarpiu, karo belaisvių klausimas nebuvo išspręstas. Šio klausimo sprendimas buvo glaudžiai susijęs su „politinio įkaito“ sąvoka, kada kita šalis galėjo paleisti tik įvykdžius jos reikalavimus.Reikšminiai žodžiai: Diplomatiniai santykiai; Karyba; Karo belaisviai.

ENIn the second half of the 15th century the Duchy of Moscow began transforming into a united Union the main aim of which was the elimination of the Tartar domination, unification of all Russian lands, including the lands situated in the territory of the Grand Duchy of Lithuania, and the elimination of other pretenders to the thrown. This aim of Moscow encouraged new military conflicts. The analysis of the problem starts from the events of 1500-1501, when mutual relations between the both states were influenced by the condition of military prisoners. The research ends in the mid-16th century, a rather peaceful period in the relations between the states, before the conflict with Livonia. This period witnessed not only the formation of the contents of negotiations between the both states, but also the principles of communication of the both states which grounded the decisions regarding military prisoners. As far as diplomatic relations between the both states are concerned, it could be noted that the Western character of the Grand Duchy of Lithuania faced the diplomatic ceremonial of Moscow, which takes its origin as far back as the Empire of Byzantine. Moscow tried to do all it could to eliminate the possibility of ransom of military captives, however, it was the only possibility to regain its military leaders held in captivity in the Grand Duchy of Lithuania, and this method was accepted by the Duchy of Moscow. To sum up all the above-mentioned, it could be presumed that the question of military captives was not solved during the mentioned period. The solution of the matter was closely related to the notion of “a political hostage”, i.e. that the state concerned should free him unless its requirements were fulfilled.