LTStraipsnyje tiriamos bausmės, kurias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų teismai, sprendę XVIII a. antroje pusėje nužudymų bylas kaip pirmos instancijos teismai, taikė žudikams. Siekiama nustatyti tokiose bylose taikytų bausmių katalogą bei bausmių taikymo tendencijas atsižvelgiant į tai, kiek jie atitiko tuo metu galiojusias teisės normas, ir ieškant teisės humanizavimo reiškinių. Ištyrus 184 nuosprendžius nustatyta, kad tyčinio nužudymo atvejais bajorų teismai dažniausiai skirdavo įstatymuose numatytą mirties bausmę. Išimtys čia darytos tik bajorų luomo asmenims, kuriems vietoj mirties bausmės kartais būdavo skiriamos žemutinio arba aukštutinio bokšto bausmės, įstatymų numatytos taikyti už kitus nusikaltimus. Tuo pat metu buvo vengiama kvalifikuotų mirties bausmės vykdymo būdų. Iš kvalifikuotų bausmių taikytas tik ketvirčiavimas, dažniausiai skiriamas nuteistiems menamo nusikaltimo – ritualinio nužudymo ir kai kuriose apiplėšimo bylose. Alternatyvios bausmės buvo epizodinės, pritaikytos nedideliam nuteistųjų skaičiui: Apšvietos filosofų rekomenduojamos kalėjimo bausmės buvo skirtos tik 5,3 proc. nuteistųjų nužudymo bylose. Jų taikymas daugumoje atvejų buvo susijęs su 1782 m. Nuolatinės Tarybos universalo pasirodymu. Tokiu būdu tyrimas atskleidė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorijos luomo konservatyvumą, pastangas ir toliau vadovautis griežta Trečiojo Lietuvos Statuto teise. Tikėtina, jog tokią praktiką galėjo lemti ir prasta penitenciarinės sistemos būklė, nes Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje tuo metu nebuvo nė vieno viešo kalėjimo, kuriame būtų galima atlikti ilgalaikę kalinimo bausmę. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Baudžiamoji teisė; Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Trečiasis Lietuvos Statutas, 1588; Žmogžudysčių bylos; Bausmės; Criminal law; Third Statute of Lithuania; Murder cases; Punishment.
ENThis article gives an analysis of the punishment the noble courts of the Grand Duchy of Lithuania applied to murderers in the second half of the 18th century, where the noble courts acted as courts of first instance in hearing murder cases. The author aims to determine the catalogue of punishments applied in such cases and the trends in the application of punishments in terms of how they conformed with the valid legal norms of the day, and search for manifestations of the humanisation of the law. After an examination of 184 verdicts, the author found that in cases of wilful murder, the noble courts usually applied the death penalty as per the set laws. Exceptions applied only to individuals from the estate of nobles, who instead of receiving a death sentence were sometimes sentenced to lower or upper tower punishment, which was by law ordinarily applied to other crimes. At the same time, the executors avoided qualified ways of applying the death sentence (capital punishment). Of the qualified forms of punishment, only quartering was applied, usually to those convicted of the aforementioned crime, ritual murder, and, in some instances, in cases of robbery. Alternative forms of punishment were episodic, and were only applied to a small number of convicted persons: imprisonment as a form of punishment recommended by philosophers of the Age of Enlightenment was applied in only 5.3 per cent of murder cases. In most instances, imprisonment was related to the introduction of the 1782 Cardinal Laws of the Permanent Council. In this way, the research reveals the conservative nature of the estate of nobles in the Grand Duchy of Lithuania, and their efforts to continue to adhere to the strict law outlined in the Third Statute of Lithuania.It is likely that this practice could have been a result of the poor state of the penitentiary system, as there was not a single public prison in the Grand Duchy of Lithuania at the time where long-term imprisonment could have been possible. [From the publication]