Dėmesys sakytinei tradicijai kaip kūrybiškas tapatinimasis. Antano Juškos ir Jono Basanavičiaus etnografinės veiklos motyvų apmąstymas

LTStraipsnyje nagrinėjama, kaip dėmesys sakytinei tradicijai susijęs su tautinės tapatybės kaita. Aptariami istorinių veikėjų Antano Juškos ir Jono Basanavičiaus veiklos aspektai, kuriuos galima sieti su dėmesiu sakytinei tradicijai. Straipsnyje keliamas klausimas ne tiek apie istorinę situaciją, kurioje tie žmonės veikė, kiek apie mūsų pajėgumą suprasti šių konkrečių žmonių motyvaciją, jos savitumą ir mūsų ir jų tautinio identiteto skirtumus. Aptariamas tapatinimosi su tauta veiksmas, pasyvios ir aktyvios tautinės tapatybės formos, sakytinės ir rašytinės tradicijos skirtumai, sakytinio perdavimo specifika (labiau perduodamas, persakomas ar kitaip perteikiamas būdas ("kaip"), o ne vien duomenys ("apie")), sakytinės tradicijos fiksavimo motyvai, tautos konsolidavimo būdai (mėginimas šviesti ir mėginimas suprasti). Daroma išvada, kad Basanavičiaus ir Juškos dėmesys tautosakai buvo atsigręžimas į nematomąjį visuomenės sluoksnį su jo paprastais ir aiškiais buities ritualais. Tapatinimasis su šiuo sluoksniu buvo kūrybiškas daugybę konvencijų paneigiantis veiksmas, paskatintas vientisos tautos vaizdinio. Dėmesys tradicijai Juškos ir Basanavičiaus atveju buvo savo buvimo būdo reflektavimas ir keitimas.Reikšminiai žodžiai: Sakytinė tradicija; Tapatybė; Istoriniai veikėjai; Faktai; Veikla; Oral trdition; Identity; Historical persons; Facts; Activity.

ENThe article analyses how the attention to oral traditions relates to the change of national identity. It discusses such aspects of activities of such historical persons as Antanas Juška and Jonas Basanavičius that might be related to oral traditions. The article raises the issue not particular about the historic situation in the background of their activities, but rather about our ability to understand the motivation of those people and the differences between their national identity and ours. It discusses the action of identifying oneself with the nation, passive and active forms of national identity, the differences of oral and written traditions, the specifics of oral transfer (it more transfers, tells, or otherwise communicates the way of doing something (“how”) rather than the information only (“about”), motives of recording oral traditions, and national consolidation methods (attempts to educate and understand). The author concludes that Basanavičius and Juška attention to folklore was turning back to invisible layer of society with its simple and clear everyday rituals. The identification with this layer was a creative action, stimulated by the image of an integral nation, that denied a lot of conventions. In Juška and Basanavičius case, the attention to traditions was the reflection and the change of their way of being.