LTVilniaus universiteto leidykla kviečia susipažinti su Vilniaus universiteto mokslininkų dr. Aistės Bartkienės, dr. Renatos Bikauskaitės, prof. Dr. Mariaus Povilo Šaulausko bei Niujorko universiteto docentės dr. Dianos Mincytės mokslo studija „Rethinking Ecological Citizenship: The Politics and Practice of Care for the Environment“, kurioje, pasitelkiant filosofinę ir sociologinę prieigas, analizuojama ekologinio pilietiškumo samprata ir jo apraiškos šių dienų Lietuvoje. Nuo 90-ųjų pradžios teoriniame ir viešajame diskurse vis labiau įsigali ekologinio (aplinkosauginio, darnaus, žaliojo) pilietiškumo samprata, kuri atliepia požiūrį, kad mes, kaip piliečiai, ne tik turime teisę reikalauti iš savo valstybių, kad jos užtikrintų mums neužterštą, švarią aplinką, bet taip pat privalome prisidėti prie aplinkai draugiškų pokyčių įgyvendinimo, dalyvauti kuriant aplinkosauginį bendrąjį gėrį. Esą mūsų kaip piliečių pareiga ne tik rūpintis valstybės politinėmis ir pilietinėmis struktūromis, bet ir aplinka, su kuria esame susiję įvairiopais santykiais.Studijoje ekologinis pilietiškumas analizuojamas kaip reliacinis konceptas, apimantis įkūnytas patirtis, afektus, įgūdžius, kurie ir sudaro aplinkosauginio rūpesčio praktikų repertuarą. Pasitelkiant Andrew Dobsono (2003) ekologinio pilietiškumo sampratą, rūpesčio etiką, ekofeministines idėjas ir aplinkosaugos etiką, knygoje siekiama parodyti, kad remdamiesi antropocentrine perspektyva ir ignoruodami vyraujančią lyčių nelygybę rūpinimosi praktikose, šiuolaikiniai ekologinio pilietiškumo apibrėžimai dažnai grindžiami neadekvačia praktikos samprata. Norėdami išspręsti šią problemą, autoriai pasitelkia Bourdieu (1990) „habitus“ sąvoką, kuri atskleidžia, kaip nusistovėjusios, įkūnytos praktikos funkcionuoja platesniame politiniame ir socialiniame lauke. Antrojoje knygos dalyje analizuojami du konkretūs rūpinimosi aplinka praktikų atvejai Lietuvoje. Pirmu atveju, remiantis Vilniaus miesto daržų etnografiniu tyrimu, analizuojamas miesto daržininkystės fenomenas. Antruoju atveju, remiantis diskurso analizės tyrimu, analizuojamas daugiametės šiukšlių tvarkymo akcijos „Darom!“ reprezentacija medijose. [Leidėjo anotacija]Reikšminiai žodžiai: Ekologinis pilietiškumas; Ekologinė etika; Rūpesčio praktikos; Ecological citizenship; Ecological etics; Ethics of care.
ENMost of the scholarly work on the politics of global environmental problems tend to focus on international treaty negotiations, institution building, and transnational coalitions. At the same time, public debates and popular culture have increasingly embraced personal lifestyle politics as a site where global environmental change is played out. Underscoring these trends, the notion of ecological citizenship has emerged as one of the most important contributions to advancing green political thought in recent years. This book combines Dobson’s (2003) work on ecological citizenship with the ethics of care, ecofeminism, and environmental ethics to rethink ecological citizenship as a relational concept that takes into account embodied experiences, affect, and skills as part of the repertoire of environmental care activities and experiences. This book shows that by embracing anthropocentrism and overlooking prevalent gender inequalities in care-taking, the current definitions of ecological citizenship are often based on an inadequate theory of practice. To address this issue, the authors enlist Bourdieu’s (1990) work on habitus, or routinized, embodied practices that are nevertheless embedded in the broader political organization of society. The second part of the book focuses on two illustrative cases examining how environmental care is negotiated and performed in Lithuania, which has undergone dramatic political changes over the last thirty years, making it easier to grasp the potential and limits of green citizenship. The first case is an ethnography of urban farming in Vilnius; the second case focuses on public debates surrounding the popular global waste clean up campaign Let’s Do It World!. [amazon.com]