Filosofas ir gyvūnas: Nietzsche, Heideggeris, Derrida

LTStraipsnyje keliamas klausimas, kokį vaidmenį filosofų diskursuose atlieka gyvūnas. Pastebima, kad paprastai filosofai neturi nei kompetencijos, nei intencijų tirti gyvūnus zoologijos lygmeniu. Tačiau gyvūnas atlieka svarbią funkciją apibrėžiant žmogų ir sprendžiant tikrovės bei pasaulio problemas. Pasirinkti filosofai parodo vis kitą aspektą. Nietzsche’s gyvulys nurodo į žmogaus akimirkos, laiko ir istoriškumo savitumą. Heideggeriui gyvūnas nurodo į kalbos ir logos fundamentalumą pasaulio konstitucijoje. Derrida katės žvilgsnis kvestionuoja kultūroje nusistovėjusį antropologinį skirtumą, bet vėl sugrąžina jį klausimo forma. Galiausiai teigiama, kad šių filosofų diskursuose gyvūnas svarbus ne tuo, kad apibrėžia žmogų kaip turintį kažką daugiau ir kokybiškai skirtinga – protas, mąstymas, kalba, gėda ir t. t. Gyvūnas pasirodo kaip išcentruojantis kitas, kurio akivaizdoje žmogus aptinka save kaip esantį logos terpėje, o taip gali geriau suvokti, kas yra jo pasaulis ir jis pats. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Gyvūnas; Antropologinis skirtumas; Nietzsche; Heidegger; Derrida; Animal; Anthropological difference; Nietzsche; Heidegger; Derrida.

ENArticle raises the question about the function of an animal in the philosophical discourses. One can notice that philosophers have neither competence nor intentions to investigate an animal from the viewpoint of a zoologist. However, animality has a critical role in the definition of humanity and in solving the problems of the human world and reality. The chosen philosophers show different aspects of this role. Nietzsche’s animal refers to the peculiarity of human moment, time, and historicity. Heidegger’s animal refers to the fundamental significance of language and logos in the constitution of the human world. The gaze of Derrida’s cat questions well-established anthropological difference, and returns it in form of a question. Lastly, it is maintained that animal is essential not only for the definition of human as a being with some qualitatively different attributes – reason, thought, language, shame, etc. – but also for experience of alterity. In the face of an animal, the human being finds oneself in the environment of logos and has a better understanding of his own world and of himself. [From the publication]

• Dialogo erdvė : fenomenologinis požiūris / Mintautas Gutauskas. Vilnius : Vilniaus universiteto leidykla, 2010. 298 p.
• Niekis ir Esmas / Arvydas Šliogeris. Vilnius : Apostrofa, 2005. 2 t.
• Tarprūšinė patirtis sergant. Antropologinė prieiga prie kelių Janinos Degutytės tekstų / Giedrė Šmitienė. Tautosakos darbai 2022, 64, p. 57-75.
• Žuvies kūnas: akvariumo fenomenologija / Mintautas Gutauskas. Baltos lankos. 2007, Nr. 27, p. 92-136.