Vaiguvos apylinkių proistorė

LTApie seniausią Vãiguvos apylinkių praeitį byloja įvairūs archeologijos paminklai, pradėti tirti dar XIX a. pabaigoje. Tirti paminklai ir atsitiktiniai radiniai leidžia kalbėti apie apylinkių apgyvendinimą atskirais laikotarpiais. Seniausi žmonių pėdsakai priklauso vėlyvojo paleolito laikotarpiui (XI–IX tūkst. prieš Kr.). Prie Kãlniškių piliakalnio 2007 m. buvo rastas titnaginis galinis gremžtukas, kurį galima skirti Svidrų ar Arensburgo kultūroms. Sunku atsakyti į klausimą, ar dabartinėse Vaiguvos apylinkėse buvo vėlyvojo paleolito stovyklų, tačiau negalima abejoti, kad to laikotarpio žmonės čia lankydavosi. Daugiausia duomenų apie Vaiguvos apylinkių gyventojus turime iš senojo geležies amžiaus, arba romėniškojo laikotarpio (I–IV a. po Kr.). Aptikta to laikotarpio gyvenviečių ir laidojimo paminklų. Viena gyvenvietė buvo įsikūrusi Kalniškių piliakalnyje. Čia aptiktas kultūrinis sluoksnis su brūkšniuotąja keramika, rasta molio tinko gabalų, akmeninis ovalinis trintuvas. [...] Mažiau duomenų apie Vaiguvos apylinkes turime iš viduriniojo geležies amžiaus (V–VIII–IX a.). Tuo laikotarpiu keitėsi laidojimo papročiai – mirusieji pradėti laidoti atskirse duobėse. Atrodo, tuo laikotarpiu buvo apgyvendintas Papilalio piliakalnis (12 pav.) ir jame atlikti pirmieji fortifikacijos darbai. Šis piliakalnis labiausiai naudotas vėlyvajame geležies amžiuje, kada aikštelės pakraštyje buvo supiltas pylimas, papėdėje iškastas griovys, nulyginti šlaitai. Jame tikriausiai stovėjo medinė pilis. Piliakalnio gyventojai buvo laidojami netoliese buvusiame kapinyne, kurio tiksli vieta kol kas nenustatyta. Iš kapinyno paviršiuje aptiktų daiktų galima paminėti žalvarinius papuošalus – įvijinius žiedus, pasagines seges cilindriniais, daugiakampiais ir gyvuliniais galais, apyrankę smailėjančiais galais.Daiktų chronologija – IX–XI a. Mirusieji toliau laidojami Tolišių kapinyne. Iš šio suardyto kapinyno muziejuose yra žalvarinės pasaginės segės gyvuliniais ir daugiakampiais galais, žalvarinių nešiojamų svarstyklių fragmentai. Pastarasis radinys rodo, kad Tolišių bendruomenėje būta ir pirklių. Kaip rodo kai kurie Tolišiuose rasti daiktai su ugnies pėdsakais, čia mirusieji buvo laidojami ir nedeginti, ir sudeginti. Mirusiųjų kremavimo paprotys pradėjo įsigalėti XI a. Vėlyvojo geležies amžiaus kapinynas buvo ir Dimgailiuose, kur taip pat aptikta įvairių daiktų. Archeologijos paminklai suteikė daug vertingos informacijos apie Vaiguvos apylinkių apgyvendinimą, gyventojų buityje naudotus daiktus, amatininkų sugebėjimus, prekybos ryšius, laidoseną. [Leidėjo anotacija]Reikšminiai žodžiai: Miesteliai; Kelmės rajonas; Vaiguva; Kraštotyra; Archeologija; Towns; Kelmė district; Vaiguva; Ethnography; Archaeology.

ENThe remotest past of Vaiguva environs are witnessed by archaeological monuments the studies of which start at the end of the 19th c. The monuments and occasional finds enable to speak about the level the area had been populated during different periods. The oldest traces of humans are attributed to the Late Palaeolithic (11th-9th millennia BC). At the Kalniškiai Mound, in 2007, there was a flint end scraper detected, which can be attributed to the Swiderian and Arensburg cultures. Were there Late Palaeolithic campsites in Vaiguva environs? To reply this question is difficult, but undoubtedly the people of that period used to come there. There are more data about Vaiguva area population from the Early Iron Age or Roman period (1st-4th c. AD). Settlements and burial monuments of that period are also detected. One settlement was on the Kalniškiai Mound. Here, a cultural layer with brushed ceramics was detected with clay plastering pieces and an oval rubber-stone. [...].We have less data in the Vaiguva area from the Middle Iron Age (5th–8th–9th c.). This was the time when burial customs were changing–the dead used to be buried in separate graves. The Papilalis hill-fort seemed to have been inhabited at that time and the fortification works had been done for the first time. This hill-fort was used most intensively during Late Iron Age, when there was a rampart formed at the top brink and a fosse was dug at the hill base, and the slopes were evened. A wooden castle seems to be there. The dwellers of the castle were buried in a nearby former gravesite, the position of which is not determined yet. The artefacts found at the surface contain brass ornaments: spiral rings, penannular brooches with cylindrical, polygon or animalistic terminals, a bracelet with tapering terminals. The chronology of the artefacts embraces the period of 9th–10th c. The dead were further buried in Tolišiai gravesite. Museums had taken from this destroyed site such artefacts as brass penannular brooches with animalistic and polygonal (10:2) terminals, fragments of portable brass balance. The latter showed that merchants had lived in Tolišiai community. Some things found in Tolišiai have fire signs; since the dead were being buried here slightly or entirely burnt. Tradition of cremation of the dead started to be common in the 9th c. [From the publication]