Sakraliniai mitologiniai objektai

LTSenovės lietuviai neturėjo kulto namų. Gamtos prieglobstyje žynių parinktose vietose jie atlikdavo apeigas. Dalis šių apeiginių vietų - alkviečių (alkakalnių) priklauso gentinių junginių centrams, dalis - šeimyninėms bendruomenėms. Pirmuoju atveju alkakalniai turėjo ryšį su piliakalniais, pilkapynais, antruoju - ne. Dažnai ant alkakalnių aptinkama akmenų, neretai aukojimo duobių su anglių, paaukotų gyvulių liekanomis. Latvijoje Elkų kalnai - alkakalniai - dažnai įtvirtinti pylimais ir grioviais. Šiuose sutvirtinimuose yra daug išėjimų. Dėl tokių skirtumų Elkų kalnai laikomi ne piliakalniais, bet kulto, apylinkės gyventojų susirinkimų arba teismo sprendimų vietomis. Reikėtų ir Lietuvoje išskirti kai kuriuos alkakalnius, klaidingai laikomus piliakalniais. Kad alkvietės yra buvusių šventovių vietos, rodo padavimai apie čia „stovėjusias bažnyčias". Pasak prof. A. Volterio, žodis „bažnyčia" yra lenkiškas žodžio „alkas" atitikmuo. Todėl, ieškant alkakalnių, pirmiausia reikia patyrinėti vietovardžius, susijusius su žodžiu „bažnyčia", ypač Rytų Lietuvoje, kur beveik nėra toponimo „alkas". Latvijoje visi toponimai „bažnyckalni" laikomi apeiginiais kalnais. Tai natūralūs, žmogaus rankų nepaliesti kalnai, dažniausiai esantys nuošaliai. Taip pat galima pastebėti, jog alkakalnių aptinkama tik tose vietose, kur visą laiką buvo gyvenama žmonių. Be to, prie alkakalnių pasitaiko „šventų" šaltinių, didelių ąžuolų, ant kai kurių pastatyti kryžiai, koplyčios. [Iš straipsnio, p. 833]Reikšminiai žodžiai: Miesteliai; Utenos rajonas; Saldutiškis; Kraštotyra; Towns; Utena district; Saldutiškis; Ethnography.