Sigito Gedos ankstyvosios kūrybos poetinis diskursas

LTŠiame straipsnyje mėginama apibūdinti ankstyvosios Sigito Gedos kūrybos visumą praktikuojant poetinio diskurso semiotiką. Gedos poezija yra aptarta lingvistiniu, istoriniu, estetiniu, keliais teminiais atžvilgiais, tačiau mėginimų išsamiai aprašyti jo kūrybą moderniomis diskurso analizės ir kritikos sąvokomis praktiškai nėra. Turint omenyje ryškų Gedos poezijos modernumą, taip pat pripažintą jos vertę, atrodo būtina dėti tokias pastangas, kurios išryškintų poeto kūryboje įsteigtas naujoves, visų pirma naujo tipo modernų poetinio diskurso sakymo (kitaip: kalbantįjį) subjektą ir naujovišką teksto praktiką. Gedos naujo tipo sakymo subjektas nesiekia apibūdinti savo patirčių, išreikšti savo vidujybės, perteikti akistatoje su pasauliu susidariusių pojūčių, įspūdžių, nuotaikų ar minčių, ką nors aprašyti ar papasakoti. Užtat šis subjektas save projektuoja išorėn, gamina vaizdinių, įspūdžių, pojūčių, figūrų srautus ir nebūtas (žaidžiamas, prasimanomas, programiškai teigiamas) temines jungtis.Iš tokio srautinio teksto taip pat randasi savitas „pasakyto“ (kitaip: poetinio) subjekto kaip kultūros figūros modelis: šis subjektas nevientisas, bet itin intensyviai esamas; jis ekstatiškai išgyvena beribės praeities esatį dabartyje („pėdas“). Taip pat mane domina, kaip Gedos poetiniame diskurse atliekamas objektų reprezentavimas ir kartais šiam diskursui būdingas ypatingas vizualinis intensyvumas. Diskurso semiotika šiems uždaviniams naudinga sąvokomis, kurios leidžia aprašyti kalbantįjį subjektą, šio subjekto atžvilgiu reprezentuojamą pasaulį ir poetinio subjekto figūrą kaip tekstų dinamines funkcijas, o ne kaip iš anksto duotas ar ieškomas esmes. Kadangi Geda buvo produktyvus kūrėjas ir išbandė ne vieną poetinį žanrą ir registrą, nuolat ieškojo naujų formų, atrodo paranku bent apytikriai skaidyti jo poetinės veiklos rezultatus chronologiniu atžvilgiu, nemėginant aprašinėti visko iškart. Šiame straipsnyje aptariama eilėraščių rinktinė Pėdos ir iš dalies poema Strazdas, laikant jas poeto veiklos ankstyvojo laikotarpio rezultatais. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Sigitas Geda; „Pėdos“; „Strazdas“; Poetinis diskursas; Literatūros semiotika; Sigitas Geda; "Pėdos"; "Strazdas"; Poetic discourse; Literary semiotics.

ENThe article examines poetic discourse in the early works of Sigitas Geda— these include Pėdos [Footprints, 1966], Geda’s first published collection of poems, and Strazdas [A Thrush, 1967], a long narrative poem. Poetic discourse is loosely defined in the article as a kind of modelling of meaningful speech in textual practice. The particular literary works selected are read as manifestations of a type of poetic discourse. The article presents an interpretative explication of this particular type and contrasts this approach with established mythopoetic readings of Geda’s oeuvre. In an attempt to examine poetic discourse enunciation, the article describes qualities of the textual fabric, e.g. modes of cohesion, part-towhole relations, collocations, dynamic vectors (such as crescendos), figures of the speaker, object representation, etc.The article singles out and discusses three aspects of the works in question: the particularities of plural enunciation and the way the enunciator projects itself as the ground for the totality of the represented world; the particular cognitive semiotic construct wherein a traditional landscape is represented as a diagrammatic sign that generates signification related to the past, integrating selected modern objects; a micro-plot of ecstatic experience by way of an immediate subjective encounter with the immensity of the past; and epiphanic images of primitive cosmology that emerge in moments of extreme intensity, as attained in the process of enunciation by the selfprojecting imagination. [From the publication]