Apie Henriko Nagio niveau

LTStraipsnyje žvalgomos lietuvių išeivijos poeto Henriko Nagio kūrybos, pripažinimo ir išlikimo įtakingu literatūros lauko veikėju trajektorijos. Jos analizuojamos pasitelkus duomenis iš archyvinės epistolikos, dienoraščių, memuarų ir kultūrinės spaudos. Tyrimui pasirinktas istorinis empirinis metodas, tinkamiausias stebėti kitusią estetinių ir moralinių Nagio pasirinkimų bei jo vertinimų dinamiką lietuvių išeivijos literatūrinio gyvenimo kontekste – kūrybos pripažinimą, Nagio vykdytą jo kartos pozicijų stiprinimą, artimos estetinės linijos autorių iškėlimą į pirmaujančių gretas (t. y. hierarchizavimo veiksmus), o vėliau ir skausmingą reagavimą į juntamą savo asmens ir kūrybos išstūmimą iš hierarchijos viršūnės. Greta legitimuojančių kritikų nuomonių Nagio recepcijos tyrimų akiratyje šios epitekstinės charakteristikos yra svarbios reflektuojant nevienaplanį kūrėjo profilį, atskleidžiamą gilinantis į jo laikyseną, principus ir pažiūras, oponavimo ir bekompromisio priešinimosi praktikas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Henrikas Nagys; XX a. lietuvių egzodo literatūrinis gyvenimas; Pripažinimas; Recepcija; Henrikas Nagys; 20th-century literary life of Lithuanian exodus; Recognition; Reception.

ENThe author of the article examines the trajectories of the Lithuanian diaspora poet, Henrikas Nagys’ (1920–1996), works, their recognition and his ability to remain an influential figure in the field of literature. The assessment of poet’s works and his personality are highlighted by introducing behindthe- scenes actions and circumstances, which did not resonate in the literary criticism of the time, but were captured in the diaspora cultural press and in the private egodocuments that became available later, such as memoirs, diaries, and vast correspondence. These egodocuments constitute the basis of this research. The author of the article has chosen the historical empirical method, which suits the most to observe the dynamics of Nagys’ aesthetic and moral choices and evaluations in the context of Lithuanian diaspora—the early recognition of Nagys’ poetry; the strengthening of his generation’s literary position, actively pursued by the poet himself; promoting the authors of similar poetic aesthetics to the ranks of the leading writers (i.e. hierarchical actions); and later, poet’s sore reaction to his exclusion from the top of hierarchy.Nagys, an ardent patriot of Lithuania, who firmly defended his position in the disputes, was uncompromising towards the Soviet regime. Ideological and worldview differences were one of the reasons why Nagys broke ties with the associates of the monthly Akiračiai and the literary journal Metmenys and the Santara Federation. Nagys felt unappreciated when the literary criticism professing the new literary research methods put forward the authors of the renewed canon of Lithuanian diaspora poetry (Alfonsas Nyka-Niliūnas, Tomas Venclova, Henrikas Radauskas). Nagys learned of the value of his works and of his influence on poets living in Lithuania only after 1990s, relying on the reactions to his poetry (political context was also important for understanding its value orientation) revealed in private correspondence with Lithuania’s writers. [From the publication]