Subjektyvumas, savipatirtis ir anonimiškumas
LTStraipsnyje nagrinėjama egologinės sąmonės problema ir jos santykis su savipatirtimi. Kritikuodami egologinę sąmonės sampratą tiek Gurwitschius, tiek Sartre’as parodo, kad sąmonės išgyvenimų vienovei užtikrinti nereikalinga jokia išorinė instancija. Tuo remdamiesi jie tvirtina, kad ego kaip sąmonę vienijantis pradas neegzistuoja. Tačiau sąmonės intencionalumas reiškia ne tik sąmonės vienovę ar nukreiptumą į pasaulio objektus, bet ir sąmonės saviduotį. Sąmonė įsisąmonina save pačią ne tik refleksijos, kaip tai supranta klasikinė filosofija, bet ir tiesioginės savipatirties būdu. Toks patirties, kuri implikuoja tiesioginį sąlytį su savimi, modelis siūlomas Husserlio ir kitų fenomenologų, šiandien reikšminamas Dano Zahavi tyrinėjimuose. Refleksija reiškia nuotolį savęs atžvilgiu, o tiesioginė savipatirtis yra ikireflektyvus cogito arba ikireflektyvi savimonė. Straipsnio tikslas – atskleisti intencionalumo sąryšį su pirmojo asmens perspektyva ir sąmonės sąmoningumo problema. Pasąmonės kaip sąmonę determinuojančio pagrindo apibrėžtis yra nepakankama, nes ji suponuoja išorinį sąmoningumo ir nesąmoningumo santykį. Sąmonė turėtų būti suprasta ne kaip užbaigtas daiktas, bet kaip siekis tapti sąmoningam. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Fenomenologija; Patirtis; Subjektyvumas; Ego; Savipatirtis; Phenomenology; Experience; Subjectivity; Ego; Self-experience.
ENArticle investigates the problem of egological consciousness and its connection with self-experience. By criticizing the conception of egological consciousness Gurwitsch and Sartre demonstrate that no foreign instance is neccecary to guarantee the unity of consciousness. By using that theory they claim that the ego, as a unifying entity for consciousness, does not exist. However, the intentionality of consciousness means not only its unity or focus on wordly objects, but also its self-givenness. Consciousness realizes itself as self-consciousness not only with the help of reflection as understood in classic philosophy but also by means of direct self-experience. The model of this kind of experience, which implicates self-experience, proposed by Husserl and other phenomenologists, is actualized today in the studies of Dan Zahavi. Reflection means distance to the self, but direct self-experience is a pre-reflective cogito. The aim of this artice is to reveal the connection between intentionality and egological self-experience, between selfgivenness of consciousness and a first-person perspective. The subconsciousness is insufficient as a consciousness determinating basis, because it supposes an outer connection of consciousness with subconsciousness. The consciousness should be understood not as a finished object, but as an intention to become conscious. [From the publication]
