Žiūrovo įtraukimo strategijos šiuolaikiniame Lietuvos teatre

LTStraipsnyje nagrinėjamos žiūrovo įtraukimo strategijos šiuolaikiniame Lietuvos teatre. Temai atskleisti plačiau aptariamos istorinės „ketvirtosios sienos“ atsiradimo ir bandymų ją naikinti aplinkybės, pristatomas tarptautinis kontekstas, kuriame išgryninami pagrindiniai publikos įtraukimo metodai ir režisūrinės strategijos, kurios siejasi su imersyviuoju teatru, medijų ir technologijų naudojimu teatre, bendruomenės įtraukimu, diskusijomis, dalyvaujamosios kultūros įtaka kilusiam žiūrovų poreikiui dalyvauti, pristatomi ir analizuojami konkretūs Lietuvos teatrinio konteksto atvejai ir jų režisūrinės žiūrovų įtraukimo strategijos. Tema aktuali, kadangi paskutiniu metu Lietuvos ir užsienio teatro kontekste ypač padaugėjo mėginimų ir įvairių strategijų siekiant įtraukti ir veikti žmogaus fizines jusles (ne tik regą ir klausą). Šios strategijos dažniausiai siejamos su imersyviuoju teatru, kuriame tampa svarbus laisvas žiūrovo pasirinkimas, kaip ir kiek dalyvauti veiksme. Svarbu tai, kad tokios praktikos dažnai atsiriboja nuo konvencinių teatro erdvių ir siejasi su specifinėmis erdvėmis, o pats terminas imersyvusis teatras dar retokai naudojamas lietuviškoje teatro kritikoje. Tyrimas atskleidė, kad bandymai interaktyviai įtraukti žiūrovus į spektaklio veiksmą ar kūrybinį procesą Lietuvoje vis labiau populiarėja, ir šio proceso negalima vertinti vien teigiamai ar neigiamai. Tikslingiausia yra vertinti konkretų atvejį ir jo režisūrinę strategiją.Straipsnyje analizuojami šie spektakliai: „Kaligula“ (rež. Vidas Bareikis, 2014), kaip iliustratyvaus interaktyvumo pavyzdys, kuriam būdinga kolektyviškumo auros sukūrimo strategija; spektaklis-teatrinis žaidimas „Kodas: Hamlet“ (rež. Olga Lapina, 2016), „Žalia pievelė“ (rež. Jonas Tertelis, 2017) ir „Nežinoma žemė. Šalčia“ (rež. J. Tertelis, 2018), tyrinėjami kaip bendruomenės įtraukimo atvejai spektaklio kūrybinio proceso metu. Lietuvoje daugėja kūrėjų ir trupių, kurių kūrybinėse gairėse galima aptikti polinkį įtraukti publiką, kuris tendencingai vystomas, kartojasi ne viename spektaklyje, ir dažnai šiuos kūrėjus galima identifikuoti kaip pakankamai marginalius, ne konvencinio teatro kūrėjus, kurie tampa atsvara ilgus metus psichologiniu realizmu pagrįstam Lietuvos teatrui, kuris iš esmės savo forma ir estetika neigia žiūrovo įtraukimo galimybę. Dėl pakankamai naujo raiškos būdo Lietuvos teatriniam kontekstui šie mėginimai ir strategijos kartais lieka ne visiškai atlikti ar tikslingi, o paviršutiniškas interaktyvumas neužtikrina visiško žiūrovo įtraukimo, apie kurį kalba taikomojo ir bendruomeninio teatro kūrėjas, teatro teoretikas Gareth White savo knygoje „Publikos dalyvavimas teatre: pakvietimo estetika“. Tai yra fundamentalus ir kol kas plačiausiai šią temą tyrinėjantis ir atskleidžiantis tekstas, kuriuo remiamasi šiame straipsnyje. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Žiūrovų įtraukimas; Interaktyvumas; Gareth White; Dalyvaujamoji kultūra; Lietuvos teatras; Audience involvement; Interactivity; Gareth White; Participatory culture; Lithuanian theatre.

ENSpectator participation in contemporary Lithuanian theatre is the subject of this article. To uncover, the subjects’ historical circumstances of “fourth wall”, origin and destruction were discussed. In addition, the international context in which the main methods of audience participation and directing strategies are purified (which has connections with immersive theatre, the use of media and technologies, community participation and discussions) is presented and analyzed. Included as well, along with the influence of the need for participation in the context of culture, specific cases from Lithuanian theatrical context with the directing strategies of audience’s involvement are discussed. The subject is relevant due to the current increase in attempts and strategies to draw in not only vision and hearing, but more of the individuals’ receptors in both the Lithuanian theatrical context and abroad. These strategies are usually tied into immersive theatre where the spectators’ choice of how and how much to participate in the action plays an important role. It is also intriguing that this kind of practice is usually dissociated from conventional theatre spaces and the term “immersive theatre” is rarely used in the critique of Lithuanian theatre. The research reveals that in Lithuania, it is becoming increasingly popular to involve the audience in the action of performance or the process of creation and it is not possible to evaluate this process only negatively or only positively. Most appropriate is to evaluate the specific case and its directing strategy. In this work the following performances are researched: “Kaligula” – the performance that is discussed as an illustrative interactive example which displays a touch of the strategies of the creation of a collective aura. Performance – theatre game, “Kodas: Hamlet”, is discussed in the context of immersive theatre.Performances “Žalia pievelė” and “Nežinoma žemė. Šalčia” are discussed as cases which involve community in the process of performance creation. It is noticeable that creators and troupes that have tendencies to involve audience are appearing in Lithuania and this trend is developing and occurs in a number of performances. Usually they can be identified as creators of quite marginal non-conventional theatre. They become a counterbalance for the psychological reality theatre which because of its form and aesthetics, rejects involving the spectator. These attempts and strategies are sometimes not fully fleshed out or purposeful as they are quite new form of resolution in the Lithuanian theatre context. In addition, superficial interactivity does not guarantee full involvement for the spectator as discussed by Gareth White in his book “Audience Participation in theatre: Aesthetics of Invitation”, which is a crucial book and by far the most important text for this theme. [From the publication]

• Komunikuoti kultūrą: institucijos, strategijos, auditorijos / Daiva Citvarienė, Silvija Čižaitė-Rudokienė, Rimgailė Dikšaitė, Linara Dovydaitytė, Kristina Juraitė, Greta Klimavičiūtė-Minkštimienė, Edgaras Klivis, Gintautas Mažeikis, Viltė Migonytė, Agnė Pinigienė, Ina Puklelytė, Jurgita Staniškytė, Neringa Stoškutė, Jūratė Tutlytė. Kaunas : Vytauto Didžiojo universitetas, 2015. 424 p.
• Kūrybinių industrijų raida ir meno komunikacijos samprata Lietuvoje / Viktorija Žilinskaitė, Jūratė Černevičiūtė. Filosofija. Sociologija. 2009, t. 20, Nr. 3, p. 203-212.