Improvizacija šiuolaikiniame Lietuvos teatre

LTImprovizacija teatro kontekste dažniausiai suvokiama kaip aktoriaus vaidybos technika, nesiremianti iš anksto apgalvotu ir žinomu scenarijumi, o sukuriama ir atliekama spontaniškai, „čia ir dabar“ vaidinimo metu. Užsienio mokslinėje ir akademinėje literatūroje improvizacijos būdai ir formos yra detaliai aprašytos, o lietuvių autoriai Lietuvos kontekste šios temos nėra nuosekliai analizavę. Dažniausiai teatro improvizacija, kaip pagalbinis metodas, minimas edukologijos kontekste, apie ją užsimenama įvairiuose kritiniuose tekstuose, analizuojant konkrečius spektaklius. Šio straipsnio tikslas – apžvelgti ir išanalizuoti, kokiomis formomis ir specifiniais raiškos būdais improvizacija pasireiškia Lietuvos šiuolaikiniame teatre. Siekiant šio tikslo, pristatoma ir aptariama improvizacijos raiška Lietuvos teatre nuo XX a. pradžios iki šių dienų, išanalizuojami pasirinkti Lietuvos kūrėjų spektakliai, išskiriami improvizacijos raiškos būdai ir kaip jie pasireiškia. Darbo išvados. Improvizacija gali būti naudojama įvairiais būdais ir formomis: tiek kaip mokymosi priemonė, tiek ir kaip būdas būti scenoje (gilintis ir analizuoti įvairius žmogiškosios būties ir socialinės santvarkos skerspjūvius). Lietuvos šiuolaikiniame teatre improvizacija dažniausiai pasireiškia penkiais būdais: improvizacija – kaip spektaklio struktūros strategija, personažo tipažinė improvizacija, improvizacija – kaip teatro sportas, improvizacija – kaip epizodinis spektaklio elementas bendroje spektaklio struktūroje, vidinė improvizacija tradiciniuose spektakliuose. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Improvizacija; Šiuolaikinis Lietuvos teatras; Improvizacijos technikos; Teatrinė improvizacija; Improvisation; Contemporary Lithuanian theatre; Improvisation techniques; Theatrical improvisation.

ENImprovisation in a theatrical context is usually perceived as an actor using acting technique to create and perform spontaneously, here and now during the play. There is much academic literature in foreign countries which considers how to improvise in theatre and what improvisation techniques are utilised, however this topic is not analyzed consistently in the Lithuanian context. Most often theatrical improvisation, as a method, is mentioned in the context of educational science. Otherwise there is a lack of critical texts analyzing improvisation in the contemporary Lithuanian theatre. The aim of this work is to structure and analyze how and in what ways improvisation filters into the Lithuania theatre performances. The object of the article is to interrogate improvisation in the creative process and the different forms of the theatre. To achieve this aim, the following tasks have to be completed: to discuss the role of improvisation in Lithuanian theatre; analyze and reflect on selected Lithuanian performances and characterize what type of improvisation techniques are generally applicable in the contemporary Lithuanian theatre. The conclusion aims to address how improvisation may be used in a variety of ways – both as a learning tool and as a way to be on the stage (to go deeper and analyze a variety of human existences and social order cross-sections). Performances based on open structure and the same concept of the actor’s role is fundamental and the best conditions for the emergence of a planned external actor’s improvisation. The currently available analyses of performances indicated that improvisation in the contemporary Lithuanian theatre usually occurs in the following ways: improvisation as a strategy of the play‘s structure; as theatre sport; improvisation as a cameo performance element in the overall structure of the play; and as the internal improvisation in traditional performances. [From the publication]

• Tarp tradicijų ir modernumo : Vytauto Bičiūno (1893-1942) kūryba / Živilė Intaitė. Krantai. 2014, Nr. 4, p. 12-15.
• Žaidimas ir improvizacija spektakliuose vaikams ir jaunimui lietuvių teatre : (XX a. antroji pusė - XXI a. pradžia) : disertacija / Jūratė Grigaitienė. Kaunas : Vytauto Didžiojo universitetas, 2012. 198 p.