Franzo Kafkos „Proceso“ adaptacijos Sauliaus Varno spektaklyje ir Algimanto Puipos filme

LTAdaptacija paprastai apibrėžiama kaip antrinė kūrinio reprezentacija toje pačioje arba kitoje medijoje (2). Dažniausiai adaptacijų šaltinis siejamas su literatūros medija. Literatūriniai darbai adaptuojami įvairiomis formomis: pasakos tampa baletais, pjesės – operomis, romanai – sceninėmis pjesėmis, pjesės – romanais ar apsakymais. Dažnai akcentuojami skirtumai tarp „ištikimos“ adaptacijos, kuriose specifiniai elementai (veikėjai, kūrinio dekoracijos, kostiumai, fabula, dialogai), esantys originaliame literatūros kūrinyje, yra išsaugomi tiek, kiek tai leidžia nauja medija ir „laisvos“ adaptacijos, kartais vadinamos versijomis ar interpretacijomis, kuriose, reikšmingi originalaus kūrinio elementai yra praleisti arba pakeisti visiškai nauja medžiaga (2). Rašytojo Franzo Kafkos (1883–1924) kūryba viena iš labiausiai adaptuojamų skirtingose medijose. Nuo XX a. 5 dešimtmečio sukurta daug rašytojo romanų, novelių adaptacijų kino medijoje: trumpametražių, pilnametražių vaidybinių, animacinių filmų. Kuriamos adaptacijos dramos, muzikinio, šiuolaikinio šokio teatruose. Sukurta ir interaktyvių adaptacijų – virtualios realybės projektų, vaizdo žaidimų. Lietuvoje taip pat sukurta šio rašytojo kūrybos adaptacijų (kine, dramos teatre, balete), o šiame straipsnyje sutelktas dėmesys į dviejų ankstyvojo rašytojo kūrybos laikotarpio romano „Procesas“ adaptacijų analizę. Straipsnyje iš adaptacijos studijų perspektyvos analizuojamos F. Kafkos romano „Proceso“ adaptacijos skirtingose medijose, koncentruojant dėmesį į adaptuojamo kūrinio naratyvo elementų transformavimą ir interpretavimą kitoje medijoje. Išsamesnei „Proceso“ adaptacijų analizei pasirinkti du lietuvių autorių kūriniai tokiu pačiu pavadinimu: Sauliaus Varno spektaklis (1990) ir Algimanto Puipos filmas (1994).Analizuojant šias adaptacijas, siekiama pritaikyti teorinių adaptacijų studijų siūlomas sąvokas, priskirti klasifikacijoms bei tipams. Nagrinėjant S. Varno ir A. Puipos kūrinius, juos matyti platesniame F. Kafkos adaptacijų kontekste: išskirti jas susiejančius bruožus, identifikuoti intertekstus. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Adaptacija; Teatras; Kinas; Franzas Kafka; Dudley Andrew; Thomas Leitch; Adaptation; Theatre; Film; Franz Kafka; Dudley Andrew; Thomas Leitch.

ENAdaptation is usually defined as a secondary representation of a work in the same or another media (13). The source of adaptations is mostly associated with literary media. Literary works are adapted to various forms: fairy tales become ballets, plays turn into operas, novels into stage plays, plays into novels or short stories. The most frequently emphasized differences are between “faithful” adaptations, in which specific elements (characters, decorations, costumes, plot, dialogues) existing in the original literary work are preserved to the extent to which the new media allows, and “free” adaptations, sometimes referred to as “versions” or “interpretations”, in which significant elements of the original work are omitted or replaced by entirely new material (2, 4). The works of the writer Franz Kafka (1883–1924) are among the most adapted in various media. Since the 1950s, many adaptions of the writer’s novels and short stories have been transported to the film industry and reimagined as short films, cinematographic feature films, or animated films. Adaptations are being created in drama, musical and contemporary dance theatres. In addition„ interactive reconstructions have been created, such as virtual reality projects and video games. Adaptations of the writer’s work (cinema, drama theatre, ballet) have also been created in Lithuania. This article focuses on the analysis of two adaptations of the novel The Trial which is one of the early works of the writer. The article analyses the adaptations of F. Kafka’s novel The Trial in different media from the perspective of adaptation studies, focusing on the transformation and interpretation of the narrative elements of the adapted work in other media.For a more detailed analysis of the adaptations of The Trial, two works of Lithuanian authors with the same title were selected: a performance by Saulius Varnas (1990) and a film by Algimantas Puipa (1994). The aim of the analysis of these adaptations is to apply the concepts proposed by theoretical adaptation studies, to assign them to classifications and types. The investigation provides a broader view of the works of S. Varnas and A. Puipa in the context of F. Kafka’s adaptations: distinction of connecting features and identification of intertexts. [From the publication]