Naujųjų medijų panaudojimas išorinėje teatrų komunikacijoje

LTŠiandien gyvename visuomenėje, kurioje vyrauja naujųjų technologijų paskatinti aktyvūs informacijos srautai, keičiantys mūsų komunikacijos formas, požiūrius ir norus. Dėl bendravimo ir mūsų aplinkos skaitmenizacijos pasikeitė ir teatrų institucijų požiūris į žiūrovą, kaip į individualių poreikių turintį asmenį, galintį prisidėti prie produkto vertės kūrimo. Nepaisant to, daugelis Lietuvos teatrų žiūrovą vis dar vertina kaip pasyvų jų kuriamos produkcijos vartotoją ir naująsias medijas naudoja tik informacijos apie savo veiklą sklaidai. Vykstantys pokyčiai užsienio teatrų išorinėje komunikacijoje ir galimybės jas pritaikyti tobulinant Lietuvos teatrų veiklą paskatino imtis išsamesnės šios temos analizės. Straipsnyje analizuojamos Nacionalinio Kauno dramos teatro išorinės komunikacijos priemonės per naująsias medijas, jos lyginamos su Londono nacionalinio teatro komunikacijos strategijomis ir pateikiamos išorinės komunikacijos plėtros galimybių rekomendacijos, galinčios būti aktualios likusiems Lietuvos teatrams. Londono nacionalinis teatras pasirenkamas kaip pavyzdys institucijos, kurios veiklos strategijomis turėtų remtis pagrindiniai Lietuvos teatrai: greta kuriamų spektaklių reklamos teatras aktyviai vykdo edukacinę veiklą, didindamas spektaklių prieinamumą globaliu mastu bei teikdamas reikiamą informaciją per daugelį populiariausių tinklalapių. Analizuojamos teatrų tinklalapių, Facebook, Twiterio ir Youtube puslapių veiklos, naudojamos virtualios priemonės, remiamasi tiriamųjų darbų medžiaga bei jos papildymo šaltiniais iš žurnalistikos, rinkodaros ir ryšių su visuomene sričių, interviu su teatro darbuotojais metu gautais atsakymais. Keliama hipotezė, jog naujosios medijos tampa pagrindine teatrų išorinės komunikacijos priemone.Tuo pat metu siekiama parodyti, jog teatras, kaip kultūrinė institucija, turi orientuotis ne vien į savo sukurtos meninės produkcijos reklamavimą ir rodymą, bet daug dėmesio turėtų skirti edukacinėms veikloms, teatro prieinamumui didinti pasitelkiant naująsias medijas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Išorinė komunikacija; Naujosios medijos; Skaitmeninė medija; Mediatizacija; External communication; New media; Digital media; Mediatization.

ENToday we live in a society that is dominated by the flow of information encouraged by new technology which changes the forms of our communication, attitudes and desires. As our communication and environment is constantly changing due to digitization, theatre institutions are changing their approaches towards their audiences, which become individuals with individual needs and can contribute to the value of the theatre products. Nevertheless, many Lithuanian theatres still view their audiences as passive consumers of their products and only use new media as a means to spread information about their activity. It is the changes in foreign theatres and their external communication and the possibilities for adaptation in the Lithuanian theatres that led to a deeper analysis of this topic. This work analyzes the National Kaunas Drama Theatre’s external communication strategies through new media. It also provides a comparison with London National Theatre and recommendations for external communication developments, which may be relevant to the rest of Lithuanian theatres. London’s National Theatre is selected as a model institution whose communication strategies should be used in main Lithuanian theatres: in addition to publicizing their performances, the theatre is actively working towards developing educational activities, improving the accessibility for viewing performances on a global scale and providing the necessary information on many of the most popular websites. The paper focuses on the analysis of theatre websites, namely Facebook, Twitter and YouTube pages, as well as virtual tools used by theatre institutions. The work is based on previous research material and additional information from such fields as journalism, marketing and public relations and an interview with National Kaunas Drama Theatre’s management staff.Close attention is paid to both mentioned theatres’ educational activities and how online platforms are used for interacting with the audience, spreading information about theatre activities. The hypothesis is that the new media is becoming the main tool in the external communication of theaters. At the same time, the work seeks to show that theatre, as a cultural institution, must be oriented not only towards publicizing its artistic productions, but should also focus on educational activities and increasing accessibility of theatre through new media. [From the publication]