Kelias į skambančią tylą

LTAptariant pagrindines Ramutės Skučaitės vaikų poezijos knygas, straipsnyje siekiama išryškinti jos kūrybinio kelio posūkius. Didesnis dėmesys kreipiamas į lyrinės komunikacijos pobūdį, erdvės ir laiko paradigmas, semantiką, kalbinę raišką. Į vaikų poeziją Skučaitė atėjo kaip garsiakalbės lyrikos kūrėja, prabilusi vaikui artima šūksnine kalba. Vaizduotas džiaugsmingas, spalvingas pavasario ar vasaros dieną besiskleidžiančios gamtos pasaulis (pirmoji rinktinė „Žvangučiai“). Rinkinyje „Laikrodis be gegutės“ pagausėja ramesnių vakaro ir nakties, žiemos vaizdų, svarbus tampa namų motyvas. Atskiruose eilėraščiuose prabylama suaugusio žmogaus, tiksliau – poetės, vardu. Posūkį link tylesnės poezijos žymi ir rinkinys „Lopšinė ešeriukui“, kuriame dalis eilėraščių orientuoti į lopšinės modelį. Kalbama tiek iš vaiko, tiek iš suaugusio žmogaus (mamos) pozicijų. Itin ryški poetinių žaidimų kūrimo patirtis. Knygoje „Laiškas sekmadieniui“ poezija tampa intelektualesnė, joje daugiau dvasinės rimties, jaučiamas romantinės pasakos dvelksmas. Lyginant su kitomis knygomis, čia daugiausia žiemos eilėraščių. Antrojoje rinktinėje – „Takelis iš naujo“ – nuo tradicinės struktūros vaikų poezijos pasukama link moderniosios. Šios knygos adresatas – ir vaikas, ir suaugęs drauge. Tai knyga apie atmintį, kuri skleidžiasi proziniais intarpais apie poetės vaikystę, albumų nuotraukomis ir eilėraščiais, kurių dauguma surinkti iš ankstesnių rinkinių. Iškalbingą knygos kontekstą iš pažirusių žiedlapių sukuria dailininkė – poetės dukra J. Račinskaitė. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Lietuvių vaikų literatūra; Lietuvių vaikų poezija; Lithuanian children's literature; Lithuanian children's poetry; Ramutė Skučaitė.

ENThis article discusses Ramutė Skučaitė’s main books of children’s poetry, seeking to clarify the twists and turns of her creative path. The article concentrates mainly on her style of lyrical communication, space and time paradigms, semantics and linguistic expressiveness. Skučaitė came to children’s poetry as a creator of lyrics that were to be spoken out loud, that spoke to the children in a familiar exclamatory language. Her poems evoke the joyful, colourful face of nature on a spring or summer day (first collection: [‘Bluebells’]). In the collection [‘Clock without a Cuckoo’] the number of serene images of quiet evenings and nights increases, likewise winter scenes; and the motif of home becomes important. In some other poems she speaks with the voice of an adult, the poet’s voice. Her transition toward more serene poetry is apparent in her collection [‘Lullaby for a Little Fish’], in which some of the poems are inspired by the model of lullabies. In it, she speaks sometimes from the child’s, sometimes from the adult’s (mother’s) position. Especially pronounced is her experience at creating poetic games. In her book [‘A Letter to Sunday’], her poetry becomes more intellectual, with more inner depth, and an air of romantic story-telling is felt. Compared to her other books, this one has the most poems about winter. In her next collection [‘The Path Anew’] she has made the transition from the traditional structures of children’s poetry to modern poetry. This book is addressed to children and adults alike. It is a book of memories, which reveals itself in prose inserts about the poet’s childhood, with album photographs and poems, most of which are selected from earlier collections. The poet’s daughter, artist J. Račinskaitė, creates an eloquent context for the book from scattered petals.