LTIstorinės kultūros studijos rodo, kad XIX-XX a. sandūroje reikšmingiausiu Lietuvos istorinės kultūros fenomenu, kalbant apie istorines knygas (ir istorinius vadovėlius), laikytina 1891 m. Stanislovo Zanavyko slapyvardžiu pasirodžiusi Jono Mačiulio-Maironio "Vistorija, arba Apsakymai apie Lietuvos praeigą". Tai verčia žymiai atidžiau pažvelgti ir į Maironio istoriko fenomeną. Jo analizė bei retrospektyvi Maironio Lietuvos istorijos versijos peržiūra remiantis vienalaikiais šaltiniais gali nemažai ką paaiškinti. Ir ne tik kai kuriuos pragmatinės istoriografijos populiarumo, istorijos poreikio visuomenėje, klostantis nacionalinei tapatybei, aspektus. "Mūsų poetas nebuvo istorikas", - gilinantis į Maironio istorijai skirtus darbus ataidi Vinco Mykolaičio-Putino žodžiai. Tačiau Maironio istorinių raštų populiarinimo ir populiarumo istorija gausi užuominų apie tai, kaip spaudos draudimo lotyniškais rašmenimis laikų lietuviškoji visuomenė įsitraukė į kovą dėl teisės į savo praeitį, atmintį, tradiciją. [Iš straipsnio, p. 408-409]Reikšminiai žodžiai: Literatūra; Poetai; Maironis; Kūryba; Istoriografija; Lietuvos istorija; Tautinė istorija; Nacionalinė tapatybė; Lietuvybė; Lithuanian literature; Poets; Maironis; Creation; Historiography; Lithuanian history; National history; National identity; Lithuanianness.