Kantiškoji patyrimo samprata ir pažinimo ribų problema

LTStraipsnyje nagrinėjama Kanto teorinėje filosofijoje išdėstyta patyrimo samprata ir iš jos kylanti pažinimo ribų problema. Įrodinėjama, kad kantiškasis patyrimas kaip juslinės medžiagos ir apriorinių formų sintezė yra reiškinių santykių pažinimas. Patyrimo teorijoje Kantas atsiriboja nuo transcendentinės metafizikos – neigia transempirinio pažinimo galimybę ir nusako imanentinį proto taikymą. Teigiama, kad transcendentalinė patyrimo teorija leidžia suprasti kantiškąjį apriorizmą kaip pažinimo formų arba modelių kūrybą ir paaiškina „noumeno“ idėją kaip įsteigiančią tam tikras empirinio ir metafizinio pažinimo ribas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Patyrimas; Pažinimo ribos; Daiktas pats savaime; Filosofija; Mokslas; Experience; Thing-in-itself; Limits of knowledge; Philosophy; Science.

ENArticle examines Kant’s conception of experience and its theoretical implication for the limits of cognition. It is argued that Kantian experience as a synthesis of sensory material and a priori forms is a cognition of phenomenal relations. Kant distances himself from transcendental metaphysics, he denies the possibility of transempirical knowledge and describes how the mind works in the immanent area. Kant’s transcendental theory of experience allows us to understand the epistemological apriorism as a creation of forms and models of cognition and explains the idea of a "thing-in-itself" as establishing the limits of empirical and metaphysical knowledge. [From the publication]